Žmonės sako, jog jūra – kažkas mistiško, neįsivaizduojamo ir neaprėpiamo akimis. Su pirmomis vasariškos saulės prošvaistėmis suvirpa kiekvieno širdis ir nenumaldomai stumiasi link ošiančių bangų orkestro, juolab kai geriausias vietas atrandi tik kartą metuose. Kopų dekoracijos, tolumoje šmėžuojantys laivai, smėlio aikštės – visa mus lydi koncerto metu. Iš salės glūdumos pasigirsta veterano balsas: „Čiurlionis!” Taip, tai jis. Žmonės sako, kad jo muzika gydo. Ji pasklinda po visą globalią erdvę ir kviečiasi klausytojus.
Žinoma, aš prisidedu prie kompetetingos auditorijos ir su malonumu glostau ausis.
Kartais mokykloje Salomėja paglostydavo ir akis. O aš be paliovos mirksėdavau!
Jūra turi galią užburti. Buria iš delno, akių ir krištolo. Ir šiaip joje kažkas slypi. Kartais vandens atspindy regiu Žilviną. Taip taip – savo draugą iš artimiausios apylinkės, kuris nepaleidžia mano rankos vos tik artėjant jūros putai. Ji atplaukia, suvilgo papurentas pėdas ir tyliai atsitraukia.
Meilė priverčia išplaukti jūroje paskendusiems laivams, atsitiesti nugrimzdusiems uostams...
Kaip ir minėjau, jūra kažką slepia. Kad ir savo temperamentą. O gal ji – amžinai besiplaikstanti paauglė? Mes puikiai sutartume. Kaip ryžtingai banglentininkei žūtbūt reikia spyruoklinių kalvų, taip ir dviems svajokliams dera paskęsti mėlynuos, tylą primenančiuos pataluos.
Po audros seka štilius. Po nakties – diena.
Lietuvio širdis būtų tobula, jeigu Baltiją tapytų būtent tokią.
Tuo tarpu kažkas plūduriuoja Negyvojoje jūroje, taip ir nepažinęs kriauklėto dugno.
Dvidešimt metų. Tas pats ošiančių bangų orkestras, tos pačios kopų dekoracijos. Iš salės glūdumos pasigirsta mano balsas: „Čiurlonis”!
Tiesiu rankas į žydrą viltį.
Aš vis dar Tau ištikima, mano sielos muzika.