2014 01 01   

Nuo pat ryto draudžiu sau pradėti knaisiotis minčių labirintuose ir ieškoti atsakymo į klausimą, ką aš noriu apgauti? Gal ne taip paklausiau, nes į taip suformuluotą klausimą labai jau paprasta atsakyti – žinoma, save. Ką dar galėčiau apgauti, nuėjusi į liuteronų evangelikų bažnyčioj vakarą, rengiamą paminėti tikrajai Kristijono Donelaičio gimimo dienai prieš 300 metų.

Aš juk išėjusi nebūti, ir niekas nesuka galvos, ką tokie išėję veikia – rauda per dienas apsikabinę kokį benamį katiną ar kaip padorūs, psichiniai ir fiziniai normalūs, ar netgi, sakyčiau, bemaž elitiniai visuomenės nariai lankosi tikrosios, ne kokios ten popso, kultūros renginiuose ir nė nemano nebūti. Gal reikėtų klausti, kodėl meluoju, kad išeiti atėjo laikas, kad pavargau, nebeturiu pasirinkimo ir t. t.

Rytą jaučiuosi puikiai, pažadinta neįprastos tylos. Net nepatikiu ta tyla, stoviu balkone ir klausausi – tikrai nė vienam pašaly nepykšteli nei viena petarda, nei viena raketa. Vilnius miega („patikimai užsitrenkęs duris“ Andriekus). Švinta. Ką aš čia išsigalvoju – pavargau, išeinu! Puikiausiai galiu taksiuku nuvažiuoti į renginį, juk ten man nieko nereikės daryti, tik klausytis. Kodėl turėčiau neištverti?

Važiuoju! Jaučiuosi kaip iš pamokos pabėgęs mokinukas. Dar ankstoka. Štai vartai, gražūs, metaliniai, kalvystės meno kūrinys, bet atvertos tik siauros durelės, ir žmonės spraudžiasi į vidų po vieną, bromoj vėl grupuojasi būreliais, šnekučiuodamiesi eina per kiemelius – bažnyčia kažkur gelmėj. Einu su visais, stabteliu išėjusi į šviesią erdvę, matau daug į duris atsigrįžusių susidomėjusių veidų ir akimirkai pasijaučiu nejaukiai. Ko? Juk tikrai tie visi žmonės ne į mane atsigrįžo! Tikisi pamatyti įžymybių, bet mato ir mane, ir aš šypteliu, jaučiuosi visai gerai su savo dailiu juodu palteliu, didele žemaitiškai parišta skara ir sidabru žibančiais žilais plaukčiais. Remdamasi lazdute, neskubėdama krap krap apeinu klaupkas ir įsikuriu kitoje pusėje netoli altoriaus ant pristatomos kėdės – jos patogesnės mano skaudančiai nugarai negu klaupkos. Dairausi po bažnyčią ir publiką, ir man atrodo, kad daugelis veidų kažkur matyti, atpažįstami. O gal tik noriu atpažinti? Greit priguža žmonių tiek, kad visi pašaliai pilni stovinčių.

Man besisukiojant kaip Morei ant ratų, besidairant nugara įsiskauda dar nė neprasidėjus renginiui, o vaistų tai nepasiėmiau. Pagaliau pro zakristijos duris išeina trise – du stamboki, išpuoselėti vyrai (Kunigai? Kas tuos evangelikus supaisys?) ir Kazlas, toks menkas jaunikaitis tarp tų dviejų išnašių vyrų, toks sutrikęs, sarmatlyvas kaip piemenukas, kalėdojančio klebono klausiamas poterių. Vienas didžiųjų vyrų pristatė renginį – ne šiaip „Metų“ skaitymai, o kunigo Kristijono Donelaičio paminėjimas, gražiai pakalbėjo apie jį. Tada prakalbo vargonai, ir užvaldė tobula muzika. Nėra taip buvę – nė nematydama muzikanto jaučiu, kaip jis žaidžia instrumentu, ne valdo, o tik švelniai glosto, o instrumentas atliepia, jiedu tobulai jaučia vienas kitą. Tai Leopoldas Digrys. Ir vėliau dar ir dar grojo, o Kazlas skaitė ištraukas – raiškiai, aiškiai, tiksliai kirčiuodamas, kaip tik Kazlas moka, klausais, žmogau, ir jauti, kaip jis myli tai, apie ką pasakoja du talentai — autorius ir skaitovas. Taip surėdyta ant svieto: kai prireikia, visada atsiranda toks Liudvikas Rėza, išleidęs „Metus“, toks Kazlas, kurie pakelia iš užmaršties genijų, nuvalo dulkes ir parodo žmonėms, nesidalindami šlove, o kukliai pasitraukdami į šalį. Ne veltui jį pristatęs didysis žmogus pasakė, kad dabar po Kazlo jis bent dešimtį metų nebeišdrįsiąs viešai skaityti Donelaičio. O aš galvoju, kokie blankūs būtų Donelaičio metai Lietuvoj, jei nebūtų Kazlo.

Dar antrasis didelis žmogus glaustai, tiksliai ir įdomiai kalbėjo apie 18 a. Karaliaučiaus universiteto išugdytus du šviesius žmones, Imanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį, kiekvieną savu būdu siekusius išsaugoti lietuvių tautą ir kalbą, kurioms buvę gyvavimo bepranašauta ne daugiau 10 metų, apie vyžas, kuriomis avėti buvę uždrausta ir būras, jom apsiavęs atėjęs į miestą, turėjęs būti nuplaktas per subinę, o Kristijonas garbina vyžas, ir „Metų“ veiksmas vyksta Vyžuonėlių kaime...

Nuo čia nelabai ką beatsimenu, nes sukvailiojo širdis, sutriko ritmas ir suspaudė skausmas, o netrukus išpylė šaltas lipnus mirties prakaitas. Kiek aš tokių ligonių mačiusi! Puikiai žinau, kaip jie atrodo, bet niekas iš aplinkinių į mane nė nedirstelėjo, o aš neturėjau jėgų ir nenorėjau prašyti pagalbos, tik karštligiškai svarsčiau, ką turėčiau daryti: eiti pro altorių – arčiau, bet jei nugriūsiu, sutrukdysiu renginį. Tai būtų atrakcija! Apeiti apie visą bažnyčią pro galą tikrai nepajėgsiu, tai nedariau nieko, liepiau sau nurimti, giliai alsavau ir svajojau apie striukės kišenėj paliktą nitroglicerino buteliuką, tokį mažą, rudą buteliuką su trapiom tabletytėm, kurios gal išgelbėtų.

Toks keistas jausmas apėmė – esu pilnutėlėj žmonių bažnyčioj, bet visiškai viena su savo likimu. Nejučia šyptelėjau – jei numirsiu, tai bent bus pasišaipęs likimas, atvedęs bedievę nusimirti šventoj vietoj.
Dėl visa ko grybštelėjau į kišenes ir aptikau tokį pat išsvajotą rudą buteliuką, ten, matyt, užsilikusį iš pernykščių mano gastrolių. Kadangi tabletės gali būti pasenusios, mažiau veiksmingos, paėmiau dvi, ir netrukus skausmas ėmė rimti, pradėjo krėsti šaltis, o tai jau gerai.
O Kazlas skaitė „Metus“...

Kai renginys baigėsi, palaukiau, kol praretės žmonių, ir atsargiai nuėjau durų linkui. Ir nieko! Viena moteris įsižiūrėjo į mane, instinktyviai priglaudė prie savęs dukrytę ir ranka pridengė jai akis – ką aš čia veikiu, baidyklė vaikams gąsdinti? Moteris nepaklausė manęs, gal gali kuo padėti. Išėjusi į gatvę  iš karto pagavau taksiuką ir atsidūriau namie. Vilnius šventė Naujuosius.
Šį rytą lyg nieko nebuvę. Ligi kito karto. Pasikeitė tik žinojimas – išeiti tikrai laikas.