Atsiprašyti (Priešistorė ir Dievai)

Priešistorė
Pasaulį sukūrė milžiniškas paukštis, atskridęs iš begalinių visatos tolių. Jis ilgą laiką kūrė Mitsamikoną, savo pasaulį, dabartine pasaulio kalba jo vardas reikštų Didysis Lizdas. Kai Visatos paukštis baigė savo darbą,savo didžiajame lizde jis padėjo kiaušinį ir išskrido. Ilgus tūkstantmečius kiaušinis ridinėjosi Mitsamikonu, kol galų gale sudužo atsitrenkęs į kalną. Iš kiaušinio lukštų gimė žmogus. Tai buvo tobulas vyras, mokėjęs visus darbus, mylėjęs kievieną savo pasaulio kampelį. Jis daugybę metų klaidžiojo po visą pasaulį, mokėsi jį pažinti, suprasti ir taip atrado turįs nepaprastų galių.
Vieną kartą jis savo galiomis išsikvietė Visatos paukštį. Šis pasakęs, jog Žmogaus vardas yra Diomigas, kad jis dar ilgai mokysis naudoti savo galias, kol sukurs kitus žmones ir gyvūnus. Diomigas ne iškart suprato paukštį, o paklausti jau buvo per vėlu, nes paukštis  pakėlė sparnus…
Kaip ir sakė Visatos Paukštis, Diomigas ilgai mokėsi, atrasdamas vis naujas galias, kurdamas naujus gyvūnus. Tačiau jam to nepakako. Kai suprato Kūrimo Paslaptį, Jis sukūrė Žmones. Jų nebuvo daug, vos keletas, tačiau Diomigas labai juos mylėjo. Žmonės ėmė jį vadinti tėvu, jam tarnauti ir net garbinti. Bet Diomigui tas nepatiko, jis savo vaikams liepė keliauti po Mitsamikoną ir apsigyventi kur jiems patiks.
Diomigo vaikai pasklido po Mitsamikoną ir metams bėgant jų vis daugėjo. Jie mokėsi iš savo kūrėjo, žengė jo patarimų takais ir lipo civilizacijų laiptais. Buvo sukurtos ištisos karalystės ir kunigaikštystės, tačiau  jos labai greit subyrėdavo. Patiems žmonėms tai nelabai ir rūpėjo, jie buvo pasiryžę kurti vis naujas valstybes, nes žinojo, jog nauja Kūrėjo vaikų karta juos pakeis. Tačiau toks žmonių gyvenimas labai slėgė Diomigą, jam buvo labai skaudu žiūrėti, kaip jo kūriniai beprasmiškai žūva mūšio lauke ar badauja skurde. Todėl Diomigui kilo mintis, jog dėl visko kaltas tik jis, jog jis ne taip mokė pirmuosius žmones. Žmonių tėvas nusprendė pasitraukti iš žmonių gyvenimo, tačiau jisai suprato, jog negali palikti savo vaikų vienų. Jis suprato, jog pats vienas niekas nesuvaldys žmonių, todėl nusprendė sukurti septyniolika tobulų būtybių, kurių kiekviena būtų atsakinga tik už vieną sritį ir ją globotų. Diomigas ėmė ruoštis didžiam darbui.



Dievų sukūrimas

Pirmiausiai Diomigas nusprendė sukurti Šviesos ir Ugnies deivę. Jis užkūrė laužą, primetė į jį šermukšnių, raudonų kiaunės šerių ir juodą gaidžio plunksną. Laužas užsiplieskė neregėta liepsna ir staigiai užgeso. Diomigui murmant burtažodžius, iš karštų pelenų pakilo neįmanomo grožio mergina, susisupusi į raudoną šalį. Raudoni plaukai lengvai krito ant pečių, o šviesus veidas spinduliavo drąsą ir išdidumą. Diomigas apstulbo, supratęs, jog jam pavyko. Jis ėmė šnibždėti senus dainos posmus, o mergina švelniai sušnibždėjo:
- Vadink mane Lutana, o, didis tėve! Kokias galias man suteiksi,o, Kūrėjau?
- Tu mokėsi viską, ką gali ugnies liepsna. Sugebėsi pavirsti raudonu gaidžiu, liepsnos spalvos kiaune ar bet kokiu kitu ugnies simboliu. Tave žmonės mylės ir bijos tavęs, tave garbins ir aukos tau aukas…  


Vėliau kūrė Miškų ir Girių deivę. Diomigas iš seno ąžuolo šakos išpjaustė moters figūrėlę ir kartu su įvairių medžių lapais sudegino. Kai laužas ėmė blėsti, kūrėjas užpylė jį šaltinio iš girios vandeniu. Kai pelenai atvėso, iš jų išsirangė jaunutė rudaplaukė mergina,  įsivyniojusi į žalsvą skraistę. Diomigas meiliai nusišypsojo jaunam veideliui ir vėl ėmė niūniuoti dainą.
- Vadink mane Teneme,o, Kūrėjau. Suteik man miškų ir girių dvasią,- sušnibždėjo ji.
- Tu galėsi viską, ką moka girių ir miškų augalai, galėsi virsti bet kuriuo augalu, augančiu ten. Tave žmonės mylės ir gerbs, tave saugos ir aukos tau aukas…


Dar vėliau jis ėmėsi Žemės ir Laukų deivės kūrimo. Jis nupynė iš pievų žolių dailų vainiką, įpainiodamas į jį ir javų ūglių. Baigęs užkūrė laužą ir pradėjo smilkyti žolių vainiką. Šiam pusiau sudegus užgesino ugnį ir vėl užtraukė dainą. Tik jam pradėjus dainuoti, pelenuose atsirado daili šviesiaplaukė mergina. Ji  buvo įsirangiusi į laukų žalumo ir žemės rudumo audinį, kuris tik išryškino jos grožį. Ji atsiklaupė priešais Diomigą ir tyliai pasakė:
- Mano vardas Govuna. Apdovanok mane laukų ir pievų esybe.
- Tu mokėsi duoti ir priimti, kaip moka tik žemė ir žydinčios pievos. Sugebėsi tapti bet kuriuo padarėliu ar augalėliu iš savo laukų ar pievų. Žmonės tave mylės ir dėkos tau, jie stengsis dėl tavęs ir aukos tau aukas…


Sukūręs tris duodančias ir paimančias Deives, Diomigas suprato, jog reikia sukurti tokią būtybę, kuri galėtų galutinai atimti kažką ir sugebėtų dar ir duoti… Dievų Tėvas ėmėsi Požemių ir Mirties dievo…
Diomigas surinko iš trijų deivių laužų po saują pelenų, paėmė mirusio žmogaus kraujo ir pilką gervės plunksną. Visa tai jis sumaišė su gličiu pelkės vandeniu ir, išdžiovinęs viską, sudegino sename rūsyje. Kai pelenai visiškai atšalo, iš jų iškilo aukštas vyras, apsimuturiavęs juodo šilko skuduru. Tamsūs, ilgi plaukai rėmino pailgą veidą su tamsiomis, kone juodomis akimis. Šįkart Diomigas tik mintyse sumurmėjo dainą ir ėmė laukti kol dievas prabils.
- Mane žinok kaip Tuminą. Suteik man požemio liūdesį ir mirties vienatvę,- prakalbo jis.
- Tu būsi vienišiausias iš dievų. Tu mokėsi susikeisti pavidalais su mirties simboliais, įkūnysi juodumą ir liūdesį. Tu atimsi gyvybę tam, kad dovanotum ją kitam. Tavęs visi bijos, tave gerbs ir saugosis tavęs aukodami tau aukas…


Tuomet Diomigas sugalvojo, jog reikia suteikti mirštantiems teisę išlikti. Jis ėmė kurti Gydymo dievą. Jis paėmė pelenų iš Mirties dievo laužo ir, įdėjęs į juos ramunių bei čiobrelių žiedų,  sudegino. Pelenams dar nepradėjus vėsti, iš jų išėjo tvirtas vyras, švelniu veidu  ir tyliomis akimis. Diomigą pradžiugino tai, nes jis bijojo, jog ir šis dievas bus rūstus… Jis pradėjo savo dainelę.
- Pažink mane Omuno vardu. Dovanok gydančias rankas ir taurią širdį…- pasakė jis.
- Tu mokėsi išgydyti žmogaus kūną, bet ne sielą, tu sugebėsi tapti bet kuriuo gydymo simboliu. Už tavo kilnų darbą žmonės mylės ir pasitikės tavimi, tau aukos aukas…


Sukūręs Omuną, Diomigas nusprendė, jog reikia sutverti jam visiškai priešingą dievą.  Dievų Tėvas sugalvojo Griaustinio ir Žaibo dievą. Paėmęs nudegusį medgalį, seno kalkakmenio ir metalo trupinių, jis viską sudegino su gaidžio plunksna. Vėl iššoko neregėto dydžio liepsna ir tuoj pat nurimo. Dar neataušus pelenams iš metalo trupinių pakilo baisią jėgą įkūnijantis vyras. Ilgi šviesūs plaukai krito ant  mėlyno aksomo klosčių, į kurias jis buvo įsivyniojęs. Diomigas stebėdamasis savo kūriniu sušnibždėjo dainos fragmentą.
- Mano vardas Herpanas. Suteik man griausmo jėgą ir žaibo teisingumą!- suriaumojo dievas.
- Tu mokėsi  išvalyti gamtą nuo blogio savo griausmu, lietingą naktį apšviesi savo žaibu. Mokėsi virsti žaibo ugnimi ir griausmo garsu. Žmonės tavęs bijos, tave gerbs ir aukos tau aukas…


Dievų Tėvas ėmėsi kurti dar vienos stichijos dievą. Tai turėjo būti vandenų valdovas.
Diomigas prisirinko iš upių, ežerų ir jūrų žolių ir jas sudžiovinęs sudegino. Pelenus užpylė lietaus vandeniu ir, nukritus paskutiniam lašui, iš jų išsirangė vyras pilkais plaukais ir žaliomis akimis. Jis buvo įsisupęs į melsvą audinį ir buvo panašus į galingą jūrų ryklį. Diomigas suniūniavo dainą.
- Pažink mane kaip Vadarą, o, Kūrėjau. Apdovanok mane bangų paslaptingumu ir gelmių pavojumi,- paprašė jis.
- Tu sugebėsi dovanoti gamtai gyvybę, tu suteiksi jai mįslingumo ir amžinybės. Tu keisies kūnu su vandens augalais ir gyvūnais. Tave žmonės mylės ir tausos, jie tave gerbs ir aukos tau aukas…


Tam, kad žmonės turėtų, ko bijoti be mirties, Diomigas ėmė kurti Sutemų ir Nakties deivę. Jis paėmė juodvarnio plunksnų, aronijos uogų ir juodos katės šerių. Viską sudegino, o pelenus uždengė magiško juodo rūko šydu. Iš po jo pakilo graži juodaplaukė mergina pilkomis akimis, susisupusi į pilką šilką. Apstulbintas merginos panašumo į mirties dievą, Kūrėjas sudainavo dainą.
- Vadink mane Noktane. Suteik man sutemų švelnumo ir tamsos grakštumo, o Kūrėjau…- sumurkė ji.
- Tu užmigdysi pasaulį poilsiui, kad rytą jis pabustų žvalus, tu budėsi prie kūdikių lopšių ir migdysi gamtą savo grožiu ir grėsmingumu. Mokėsi pavirsti bet kuriuo nakties gyvūnu ar paukščiu. Žmonės bijos tavęs ir mylės tave, jie aukos tau aukas…


Diomigas nusprendė, kad kažkas turėtų globoti ir tekančią saulę, kad tamsi naktis nebūtų amžina. Dievų Tėvas pradėjo kurti Aušros ir Dienos deivę. Jis paėmė baltą gaidžio plunksną, raudoną laukinės rožės žiedą ir gelsvą klevo lapą. Tai sudeginęs, užmetė ant vėstančių pelenų auksinę rūko skraistę. Tuoj pat iš jo iškilo aukšta, baltaplaukė mergina mėlynomis akimis, apsimuturiavusi geltonu šaliu. Diomigas lėtai užtraukė dainą ir mergina prabilo:
- Vadink mane Ferile.Dovanok man aušros spindesį ir dienos gaivumą, o, didysis Tėve.
- Tu žadinsi pasaulį iš saldaus miego, grąžinsi jam kasdienį grožį ir leisi jam augti. Sugebėsi virsti aušros spinduliu ar dienos kaitra. Žmonės tave mylės ir gerbs, tavimi džiaugsis ir aukos tau aukas…


Sukūręs tiek deivių, globojančių gyvūnus, Diomigas pradėjo kurti Medžioklės dievą. Kūrėjas sulaužė strėlę ir plunksnuotą antgalį sudegino su lapės bei šerno kailiu. Kai lauže dar žioravo anglys, iš jo išlipo stiprus ir gražus rudaplaukis vaikinas, apsigobęs kailiais. Jis spindėjo drąsa ir pasiryžimu. Diomigui sušnibždėjus dainą, jis prabilo:
- Pažink mane Ubito vardu, Tėve. Suteik man vilko drąsą ir lapės vikrumą.
- Tu mokysi žmones medžioklės, sergėsi aukų ir medžiotojų pusiausvyrą. Mokėsi apsimesti bet kuriuo medžiojamu žvėriu. Žmonės mylės tave ir gerbs. Jie tau aukas aukos…


Sukūręs Medžiotoją, Diomigas sugalvojo Vėjo dievybę. Jis paėmė  audrų nugludintą kalnų akmenį ir juo sutrynė erelio bei vanago plunksnas. Degindamas plunksnas, jis laužan įmetė saują lauko voratinklių ir pradėjo murmėti dainą. Laužui sudegus, jis papūtė į pelenus ir juose atsirado ilgų šviesių plaukų vaikinas. Jo šviesios mėlynos akys žibėjo šaltu liūdesiu ir noru pažinti pasaulį. Jis buvo susisupęs į pilkšvą šilką.
- Žinok mane kaip  Danojų. Apdovanok mane vėjo greitumu ir jo paslaptimis,- sušnibždėjo jis.
- Tu suteiksi žmonėms gaivą ir neši jeims debesis ar giedrą. Galėsi virsti vėjo nešamu lapu ar mažulyčiu vabzdeliu. Žmonės tave gerbs, bet nesupras. Jie aukos tau aukas…


Diomigas žinojo, jog Mitsamikono žmonės dažnai kariauja, todėl nusprendė, jog turi būti ir tas, kuris globos karą. Jis ėmė kurti Karo dievą. Paėmęs sulaužyto skydo gabaliuką, maitvanagio plunksną ir mūšyje žuvusio kario kraujo susuko tai į kareivio apsiaustą. Sudeginęs ėmė niūniuoti dainą ir laukti. Pelenams atvėsus, iš jų iškilo aukštas vyras juodais plaukais ir žaliomis akimis, apsimutūriavęs žaliu audiniu. Jis buvo rūstus ir tylus, akys skleidė pasitikėjimą savimi ir išdidžią jėgą. Jis pasakė:
- Pažink mane Kavado vardu. Suteik man Karo žinių ir šalto pykčio priešui…
- Tu būsi žiauriausias iš Dievų, sėsi mirtį tarp tų, kurie turi gyventi, neši ligas ir baimę į pasaulį. Mokėsi  pasiversti bet kuriuo karo simboliu. Žmonės tavęs bijos ir stengsis neužrūstinti. Jie aukos tau aukas…



Sukūręs Kavadą, Diomigas susimąstė, jog kažkas turės puoselėti pyktį, tam, jog kiltų kovos. Taip jam gimė mintis sukurti Neapykantos deivę. Diomigas paėmė tamsią akacijos šakelę ir gudobelės dyglį, raugerkšlio sulčių ir geltonos medžiagos skiautę. Tai jis sudegino su Kavado laužo pelenais. Jiems visiškai atšalus pakilo  geltonplaukė mergina rudomis akimis. Ji buvo susisupusi į gelsvą šilką ir skleidė neapsakomą pasibjaurėjimą pasauliu, pyktį net savo kūrėjui. Diomigas nustėręs suburbėjo dainą ir ji prabilo:
- Vadink mane Etmora. Duok man pykčio įžūlumą ir keršto subtilumą…
- Tu turėsi pakurstyti pyktį, kad pasaulyje neviešpatautų vein absoliutus gėris ar blogis. Tu galėsi virsti įsiutusiu gyvūnu ar pašėlusia audra, neapykantos simboliais. Tavęs žmonės bijos, bet garbins ir aukos tau aukas…


Diomigas žinojo, jog negali leisti, jog neapykanta ir karai numarintų Mitsamikoną. Jis nusprendė sukurti Laimės ir Džiaugsmo deivę.  Dievų Tėvas paėmė žibuoklės žiedą, mažos mergaitės plaukų sruogą ir jauno beržo šakelę. Viską sudeginęs užmetė ant pelenų pievų gėlių sėklų. Šioms susmilkus, iš pelenų išlipo rudaplaukė mergina žaliomis akimis. Ji buvo susisupusi į rausvą šilką ir visa švytėjo džiaugsmu ir vėjavaikiškumu. Diomigui sudainavus dainą, ji pasakė:
- Mano vardas Ivena. Apdovanok mane laimės švelnumu ir džiaugsmo tyrumu…
- Tu suteiksi pasauliui džiaugsmą gyventi ir laimę pažinti jį. Tu sugebėsi pasiversti bet kokiu laimę nešančiu dalyku. Tave žmonės mylės ir gerbs, jie tave brangins ir aukos tau aukas…


Diomigas žinojo, jog nebūna laimės ir džiaugsmo be meilės. Jis ėmė ruoštis Meilės dievės kūrimui. Paėmęs spindintį baltos rožės žiedą ir gulbės plunskną, jis sumaišė juos su duonios trupiniais. Tai sudeginęs, ėmė tyliai dainuoti dainą. Iš vėsių pelenų pakilo neapsakomo grožio mergina, susisupusi į pilkai baltą audinį. Jos tamsius plaukus puošė rugiagėlių vainikas, o ji pati skleidė nežemišką šilumą ir supratimą. Ji prabilo:
- Mano vardas Jutguna. Suteik man grožio meilumą ir meilės švelnumą.
- Tu mokėsi žmonėse pažadinti meilę pasauliui ir kitiems. Tu suteiksi jiems laisvės ir nevaržomumo pojūtį.Tu keisies pavidalais su meilės simboliais. Žmonės tave garbins, tave mylės ir saugos tave, jie aukos tau aukas…




Tam, kad žmonės turėtų, kur parodyti savo meilę ir laimę, Diomigas nusprendė sukurti Namų dievą. Jis paėmė dulkių saujelę, seno pirkios rąsto atplaišėlę ir lovatiesę. Tai sudeginęs, užpylė pelenus midumi. Diomigui ėmus dainuoti, iš pelenų pakilo jaunas vyras, susisupęs į žalsvą audinį. Jo akys buvo žalios, o plaukai linų spalvos.
- Pažink mane Magano vardu. Dovanok man namų ilgesį ir jų paprastumą,- pasakė jis.
- Tu rūpinsies žmonių namais, priminsi jiems namų ilgesį. Galėsi pavirsti namų simboliais. Žmonės tave mylės ir globos, jie aukos tau aukas.


Diomigas suprato, jog sukūrė šešiolika įvairias sritis globosiančių dievų ir deivių. Tačiau liko paskutinioji ir galbūt svarbiausia – Išminties deivė. Dievų tėvas paėmė visų dalykų, iš kurių sukūrė kitus dievus, įdėjo tarp jų pelėdos plunksną ir savo plaukų sruogą. Visa tai jis sudegino ir tylėdamas ėmė laukti. Iš pelenų išlipo mergina raudonais plaukais, viena jos akis buvo žalia, o kita mėlyna. Ji buvo susisupusi į visų įmanomų spalvų šilką. Ji ėmė lėtai kalbėti:
- Mane žinos kaip Verviną. Neprašysiu tavęs, o, Tėve, man suteikti galias, kaip suteikei jas kitiems mano broliams bei seserims. Prašau tik tiek -  dovanok man Likimų knygą, į kurią surašei mūsų likimus.
- Tu daug prašai, o, Dukra. Bet kaip ir kiekvieno savo vaiko norus išpildydavau, taip išpildysiu ir tavąjį. Štai didžioji Likimų Knyga,- ir Dievų Tėvas padavė jai storą knygą, surašytą Diomigo krauju…


Sukūręs paskutinį savo vaiką, Diomigas sukvietė Dievus ir Deives į  Didžiąją savo namų menę. Čia jis savo vaikams papasakojo apie Mitsamikono Sukūrimą, apie jo ligšiolinę istoriją. Jis ilgai vardino, ką kiekvienas iš jų turės daryti šiame pasaulyje, pasakojo apie dabartinių žmonių gyvenimą ir būdą. Vardijo karalystes, kurias sukūrė jo žmonės. Kai galiausiai baigė savo ilgą kalbą apie Dievų gyvenimą, Diomigas pasakė:
- Visi jūs esate broliai ir seserys. Kiekvienas iš jūsų galės pasiimti sau Mitsamikono plotelį. Tačiau nenoriu, kad dėl žemės, kurią globosite visi, pyktumėtės. Jūs turėsite patys vieni suprasti savo žmones ir turėsite išmokti gyventi tarp jų. Neaukštinkit savęs, nesivadinkit visagaliais, nes tik Visata yra Visagalė. Kodėl jūs turėsit gyventi vieni ir patys turėsite mokytis žmonių Valdymo meno? Todėl, jog aš pasitraukiu. Nebegaliu matyti, kaip mano kūriniai kariauja tarpusavy, kaip jie griauna viską šiame pasaulyje. Ne, aš pasitrauksiu į Šiaurę, išeisiu į Tolius. Leisiu jums tobulinti ir globoti Mitsamikoną.
Keliaukit, mano Vaikai, į Pasaulį. Nesirūpinkit, žmonės žinos, kad yra Dievai, jie pajus, kai jūs atsidursit tarp jų. Kai  tik išsirinksit sau būstus, jie ims jus garbinti.
elfooke

2006-08-31 00:49:32

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Littera

Sukurta: 2006-08-31 22:47:22

Aiškus užmojis- sukurti epą. Bet epai buvo kuriami senovėje ir ne vieno žmogaus. Ko gero, dailėje šis bandymas atrodytų taip: šiuolaikiniam dailininkui tapyti garsiųjų Renesanso meistrų maniera.
Šiaip man buvo įdomu, kokios medžiagos lėmė deivių ar dievų savybes. Bet kai perskaičiau 17, jau nebelabai ką ir atsimenu. Jei kūrinys būtų trumpesnis, poveikis nesusilpnėtų...
Beje, palyginti nedaug klaidų, tai puiku.
Viena iš svarbesniųjų, kad šešiolika, septyniolika nereikia nosinių net tada, kai atsako į klausimą „ką?“