Kada bus dienos, valandos ilgesnės,
O laikrodis nelėks, kaip smagratis paleistas?
Savaitės šaiposi ir vėl trumpesnės,
Ant sienos kabo naujas kalendorius keistas.
 
Net negalvojau, kad kada nors pabels į šoną
Raityti metai skaičium keturiolika,
Tai aš kaip medalius juos prie krūtinės kabinausi —
Penkiolika, šešiolika ir devyniolika.  
 
Buvau toks išdidus iš pusbernių išėjęs,
Kai svetimas duris galėdavau užverti,
O metų maišas kupinas kertėj stovėjo,
Atrodė, niekad rankom man jų neišsemti.
 
Blogai dariau, kad juos apsnūdėliais vadindavau,
Dabar matau – jie autostradom lakstė,
Gal ir sustodavo, kai saldžią vyšnią skindavau,
Dažniau darbais ir rūpestėliais grasė.
 
Laimės tai jie, išmes už kokio vingio,
Tik būtų dar gerai, kad jau kažkur kaip berną,
Kai siausti ir metus skaičiuoti tingis,
Vien noris pasėdėt miškelyje ant kelmo.