Senų eilėraščių
aš nerašysiu,
ir bus kaskart
vis naujos mintys,
naujas žodis,
regiu,
kaip praeitis
tarp pirštų kyši,
jaučiu,
kaip stingdo žvilgsnį gruodis.
Tas pats,
kaip buvo,
niekas nesikeičia,
žali
pavasariai žiedais švyluoja,
tiktai akimirkos
išeidamos priliečia,
o mano žodis
dūždamas
tave myluoja.
Ar aš esu tarp žodžių?
Mirksnių karuselėj?
Ar dar esu?
Ar ilgesys mane palieka?
Nuskinsiu,
kaip kadaise,
baltą ramunėlę,
ir žiedlapių keruos,
kaip amžinybėj,
būsim dviese.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-01-02 21:59:23
Pavasarėjantis pasižadėjimas... Smagus. (Tik žodis „dūždamas“ nelabai myluoja... /gal glusdamas?/
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-02 19:53:24
Ramunės... Žiedlapių keruose būti, reiškia tik tikėtis tos meilės, juk ramunės žiedlapius skinant ir sužinome tiesą. Myli-nemyli... :)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2014-01-02 12:57:12
Puiki lyrika, buvo miela skaityti.