Skaudūs šerkšno smeigtukai nejučia suaižė
tą meilės pasaką, Kalėdų siųstą mums.
Senųjų metų nuoskaudos, vargai kažkur pragaišo,
pakilo it bengališkų ugnelių žiežirbos dangun.

Klastinga jau povyza žiemos veido pikto,
grubiai iškalta šalčio, tūnos balsvam lede,
o kad džiaugsmai ir išmintis širdy sutilptų,
jausmai pasipuošė plevenančia Tiesos žvaigžde.

Vėpūtiniuos giliuos suolelis vienas parke
ilgėsis paukščių trelių, godos saulės dienas,
blyškus šešėlis vėjo vis gros ledine arfa,
kvies dienas šokiui — džiaugsmingas ir liūdnas.