Kai stebuklas veržiasi į jo vidų, jis užsideda kaukę. Vieną iš tų, kuri buvo pasodinta ir užauginta jo motinos ir tėvo. Vienam iš tų tamsių miškų, kurį laimingi žmonės apeina.


Kai žmogus jį paliečia, žmogų nukrečia šiurpas. Tą šiurpą sudaro šimtas vaizdinių, kuriuos jis matė, nuo tada, kai dar buvo įsčiose, iki tol, kol galėjo išeiti.
 

Kai jam siūlo meilę, jis neklausia, kas tai yra. Jis ima ir ją sudoroja, kaip įtūžęs žvėris. Taip jį mokė gintis, nuo to, kas baisu.


Aš žiūriu jam į akis. Jose ne tuščia. Žiūriu trumpai, todėl, kad tai, ką matau jose, smaugia.


Kai jis galėjo išeiti, išėjo, ne todėl, kad bijojo, ne todėl, kad kažko norėjo, ne todėl, kad jautė. Išėjo, nes būtų miręs. O tas instinktas, anksti duotas.


Jis niekada nepraleidžia saulėtekio. Visada į ją žiūri. Į tą, kuri šildo. Ir jis negali jos sudraskyti.