Nusileido eilėraštis iš padebesių
ir užsikabino už eglės šakos.
Sušalęs, murzinas, susivėlęs –
kas jį sušukuos?
Norėjo tik sušilti žvakučių ir žvaigždūnų šviesoje.
Pasispardė silpnomis kojytėmis ir numirė –
liko plakti krūtinėje dar gyva metafora –
tvirta kaip  prokuroro tvora,
ir pilkšvi vaizdai neužmerktose akyse.
Viltis užgeso vėliausiai –
jau gerokai po paskutinės vakarienės.
Naktį prie velionio prisėlino trys karaliai –
labai žymūs, protingi ir turtingi.
Ar čia eilėraštis? – paklausė sargo,
geriausiu atveju tai juodos prozos kepalas,
suraikytas eilutėmis.
Apsižvalgė ir suvalgė.
Rytą jie atsibudo nuogi padebesiuose.