Ką gyvenimas mums duoda,
gal tą patį, ką ir mes jam:
savo svajonę sparnuotą,
jokios atsakomybės
nei sau, nei kitam?
Gyvenimas – ne Kalėdų senelis –
nedalina dovanų, o mus
neša upelis, plaukiam,
aplenkdami daugybę akmenų.
Paliekam svajones neišsakytas,
sieloje abejonės, o galvose
mažai ką beatrandam,
gal tik tiksintį laiką?
Nepajaučiame –
gyvenimas prabėga,
išnyksta spalvoto
pasaulio vaizdai – mes silpni
prieš visatos jėgą,
taip nublanksta gyvenimas,
išnyksta veidai.