Patikėk, žmogau,
Ne metai greitai bėga —
Laiko ritmas pastovus.
Paukščiai gieda, pranašaudami
    pavasarį,
Rudenėjant — medžiai numeta
    lapus.
Kai užkloja baltos pusnys žemę,
Ilsis pievos ir miškai.
Ir giliu miegu įminga žvėrys,
Upės snaudžia ledo patale.
Tiktai tu, žmogau, skubi gyventi.
Vasara, žiema — vis tie darbai.
O kai žemė puošiasi pavasariu,
Vis stebies, kokia jauna jinai.
Gal, žmogau, sustok minutei.
Neskubėk — ir metai neskubės,
Laikas, juk žinai, nelaukia,
Jis visuomet pastovus...