Svajonės neturi ribų, tačiau turi grindis. Tai ne plokštuma, o greičiau taškas, nuo kurio atsispiriama, neriama kažkur gilyn į save. Mažajam Princui tos grindys buvo Rožė. 
Mano rožė grakščiai pakibusi rankose. Mano grindys – kilimėlis prie jos buto durų. Mano beribis nėrimas į save slypi ten, kur dabar kažkas dainuoja nuostabiu balsu. Ten Elena. Kartu – ten aš. Niekas nėra taip panašus į mane, kaip ji. Kartais net atrodo, kad šnekuosi su savimi. Kad glostau save. Nuostabu, ar ne? Niekas nepavadins manęs savimyla.
Pasibeldžiau. Balsas nutilo. Lėtai... lėtai prasivėrė durys. Į tarpdurį nukrito angelas velniškai žavia šypsena.
– Labas... Melinda... – viskas, ką sugebėjau ištarti.
– O tu nesikeiti, – laimės kupinu veidu, tikriausiai dėl gėlių, dabar kabančių ant jos rankų, pašnabždėjo.
Vakaras verkė kruvinomis ašaromis, nors man tik palikus namus plieskė pilnatis. Dabar pilnatis plieskia jos baltame veide, ant jo krenta nakties juodumo plaukai. O aš? Aš vėl nežinau, kur kabinti paltą – juk ji manimi pasirūpins. Aš vėl nesijaučiu kaip namie – man patinka, kai ji galvoja, jog turi svečių. Aš visada geriu kavą, nes jai patinka plauti tirščius iš mano puodelio. Elgiuosi kaip mažas vaikas. Ir naudojuosi ja, lyg ji man būtų mama.
Lolita visada šypsojosi žiūrėdama į mane. Šiandien taip pat. Tačiau jos žvilgsniui krypstant į horizontą jis paskęsdavo tamsoje ir dar kažkur, kur aš dar nesu buvęs. 
Mano svajonės grindys slypėjo jos žvilgsnyje.
– O mergaite juoda kasa... Kur tavoji akių šviesa?