Kalbėk kalbėk, kad nebijai rytojaus,
kad mintys šoks, kaip šoko kitados,
dar toliai tolimi tau mos kaip moję,
nors ir kelionėn kviest nustos.

Paliks tava būtis tik pilką brydę
per laiko jūrą, per naktų marias,
į kur išplaukęs nesugrįžai,
ir kur tavęs jau laimė nesuras.

Tu išplaukei ir užmiršai sugrįžti
palikęs viską, ką laikei delnuos — 
ir ilgesį, ir meilę blyškią,
tik bepražystančią vos vos.

Ir visa baigės, verkt nereikia,
nelaukia niekas — ašarų nerinks,
paimk likimo skirtą riekę
ir kaip kapų dvasia nurimk.