Buvau aš su tavim, miela šalele mano,
Kada plaukei laiko skirta upe,
Audringi vandenys čia šviesdavo, čia temo,
Daug ką palikę akmeniu dugne.
 
Ne, nesakau, kad pievos nežydėjo
Ir soduos nederėjo obuoliai.
Dienom gėles, naktim žvaigždynus sėjai
Ir rytus man rasotus dalinai.
 
Graži esi, mylėjau ir mylėsiu,
Tu, kaip jaunystė mano amžina,
Nubėgusi truputį pailsėti,
Kol plaukus liečia rudenio šarma.
 
Tu nekalta, jei laimės kam ir trūko,
Tai tiktai mes, vaikai, paliekame kalti.
Pabūgę primesto, klastingo rūko,
Pamiršom, ką žadėjom Baltijos kely.
 
Buvau aš su tavim, miela šalele mano...
Atleisk, kad tik pakrantės bangele
Plakuos į krantą, kol dar nesutemo,
Lietuvišku žodžiu, mažiausia jo raide.