Gerai, kad eglutės išlieka tos pačios,
Visad žalios ir kvepia sakais,
Nors ir linktų nuo sniego apsunkusios šakos
Ar dabintųs spalvotais žaislais.
 
Na ir kas, kad žiedų joms gamta pašykštėjo,
Rudenėlis — auksinių dažų,
Ir tik šaltas lietus bei padūkėlis vėjas
Mėgsta siaust tarp mažyčių spyglių.
 
Bet ateina diena, kai viršūnė nušvinta
Dovanota žmogaus žvaigždele,
Valandėlė kita — papuošta ir laiminga,
Rodos, supas Kalėdų sapne.
 
Savaitėlė šlovės, netikėto stebuklo,
Žiburėlių vaikų akyse,
Tik vargu, ar atmins, kokioj pasakoj būta,
Kai liūdės vieniša pusnyje.
 
...........................................
 
Trumpos džiaugsmo minutės kartais tenka ir žmogui,
Žvaigždės žemėje greitai užgęsta.
Miško eglėm geriau — žalios tūkstančiais stovi
Ir likimą tylėdamos neša.