Vaikystės pasaka
ir tu joje:
maža, trapi, suknia gėlėta.
Skaudi rykštė...
Juk nekalta!
Ir žodis akmeniu pasėtas...
O tiek mažai reikėjo tau:
kad apkabintų, pamyluotų,
kad prieš miegelį tau mama
lopšinę tyliai padainuotų.
Kad nevarytų iš namų
basom rytais į šaltą rasą,
kad pavadint švelniu vardu
ir sušukuotų baltą kasą.

.....................................
Žarijų duobę kasė tau.
Gira viliojo užu stalo...
Ir sidabru baltam sniege
mergaitės arašos sušalo.
.......................................
Neliko vaikiškų sapnų.
Dalužė laimės pašykštėjo.
Paglostė Angelas sparnu,
Į ausį tyliai sušnabždėjo:
„Eikš, Sigute, eikš, dukrele...“

/2012/