Mano siela išėjo per lietų,
Atsidūrė vaivorykštės šaly.
Nėra kažko, kas viską susietų,
Ir niekad prabilti negali.

Aš mačiau, kaip lietus gūsingas
Lietė jos akis, merkė jos veidą.
Ir degančioj Sacharoj snigo,
Kai saulė už jūrų nusileido.

Kalnai ir okeanai nusidažė rausvai,
Kai siela per lietų išėjo.
Liko tik slėgis, svaja ir skausmai,
Na, ir dar geliantis vėjas.

Ji jau seniai atvyko pas vaivorykštę,
Gali džiaugtis visomis jos spalvomis.
O kas liko man? Ko aš taip trokštu,
Gal kada nors pasidalinsiu su jumis.