Norėtum nors vieną lašą išvarvint
Iš savo sielos,
Iš savo esybės, prispaustos prie sienos,
Iš savo paveikslo įrėminto.
Norėtum uždangą kietą nutraukti
Nepasivėlinus,
Užmigus ištarti lyg kliedesį,
Nevaržomą sapną išlieti.
Bet susilaikai,
Tik santūrumu paženklintą dainą
Išlieji pro lūpas nutirpusias,
Nesvarbu, ar tai savas, ar vos pažinotas
Atėjo klausytis.
Ir tampa taip artima
Iki kraujo ir kaulo –
Susiturėti –
Dėl patogumo ir minkšto miego.
O kodėl gi turėčiau prieglobstį plėšyti?
Kodėl turėčiau save apnuoginti,
Pavogti tai, kas giliai užslėpta?
Jei panardinusi ranką
Ištraukiu auksą,
Nesvarbu, tikrai nesvarbu,
Ar jis tik žiba,
Ar tikras.