Gali kvailai nuskambėti, bet taip – realybė egzistuoja. Mes matome ryte tekant saulę, girdime, kaip užverda arbatinukas, užuodžiame arbatos kvapą ir jaučiame jos degantį iš karščio skonį. Bet. Kaip apibrėžti realybę? Ką galvotų žmonės, sužinoję, supratę, kad mūsų „realybė“ yra tik kažkokių didesnių būtybių, nei mes, programa. O tikroji realybė egzistuoja, pavyzdžiui, ant Olimpo kalno. Marse. Keista. Sunku būtų patikėti. Tiesa, melas, realybė ir fikcija – tai tik fiktyvūs žodžiai, kintamieji, kintantys pagal funkciją, kuri priklauso nuo atskaitos sistemos. Veikėjas knygoje taip pat mąsto, kad jo gyvenimas yra realus. O ir „išsikapanojus“ iš knygos ar filmo, sunku grįžti į „tikrą“ pasaulį, nes dabar tikrasis pasaulis atrodo kaip knyga ar filmas.
Niekas nėra tikra. Viskas, ką mes matome, girdime – tai programa, parašyta motinos gamtos, sudėtinga ir mums iki galo nesuprantama. Septyni milijardai žmonių kiekvienas su savo istorija ir septyniais milijardais prisiminimų, iš viso 49 000 000 000 000 000 000 prisiminimų, nekalbant apie galybes kitų gyvybės formų čia, namie, dar neatrastų, ir nežinia, kiek kitų žmonijų svetimuose pasauliuose. Visa ši begalybė paklusni keturioms fundamentaliosioms sąveikoms, valdoma visai kaip pagal programą. Visa ši programa netelpanti į mažas ir paikas žmogaus smegenis. Žiūrėk, žmogau – čia aš – begalybė, aš tau duodu pasirinkti – išgersi mėlyną piliulę ir atsibusi namuos lyg niekur nieko nebūtų buvę ir nieko neprisiminsi. Išgerk raudoną piliulę ir tavo žinojimas taps manimi. Bet ar tavo mirtinga laikysena pakels beribę tiesą?