Kažkada vėliau, po šimto metų,
Kai išsisklaidys sunki migla,
Išskris viltis, kurios nesuradom,
Kuri iš tiesų net nebuvo tikra.

Kažkada vėliau, vėliau,
Po to, kai veidas vėl iškils iš putų,
Metai pasibaigs. Ak, nejau
Gyvenam tik tam, kad nieko nebūtų?

Kažkada vėliau, '„Rytoj ir vėl rytoj'',
Kaip vienos lūpos kažkada pasakė*.
O sudužus širdis ieškojo ne to.
Laimės valanda ugny – it plaštakė.

Kažkada vėliau, po to,
Po to, kai nebūsim,
Gal iškris gaili lietaus rasa,
Gaivi kaip šalto vėjo gūsis.

Ir kažkada gal bus kitaip,
Kitaip, kaip mes nesupratom.
Aušta kruvini rytai,
Kai į tylą nužengia batai.

* Makbeto žodžiai iš W. Shakespeare'o to paties pavadinimo dramos.