Manau, kad poetas Bernardas Brazdžionis dabar rašytų taip:
 
Jie bijo tautos, referendumo — varpo,
Kuris skamba garsiau už seną pianiną,
Jie bijo jo šaukiančio, keliančio balso,
Kuris gimtąją žemę nuo vanagų gina.
 
Jie bijo žmogaus, lietuvio iš kaimo,
Jis svetimšaliui vergauti nenori,
Todėl jam neduos nė trupinio laimės,
Nes laimė — privilegija ponų.
 
Jie bijo rinkėjų, jie Briuselio bijo,
Jie bijo, kad Eurų lietus nenutrūktų,
Labiau nei perkūno jie bijo savųjų,
Jie bijo netekt paauksuotų karūnų.