Sustojo diena, bet ne laikas,
Jis lekia kaip dūkstantis vėjas,
Seni metai suplėšyti draikos,
Kam džiaugsmą, kam vargą pasėję.
 
Maidane ukrainiečiai nerimsta,
Šviesesnio gyvenimo šaukia,
Tik jis tolsta, nesulaikomai grimzta,
Vilties laivas senvage plaukia.
 
Ne tik žmonės  — stogai neišlaiko,
Mirtimi ir skausmu žemėn krinta.
Kenčia miestai kaip prakeiksmą baisų,
Lyg užgriuvusią bangą devintą.
 
Tėviškėlėj ramu, ačiū Dievui,
Nei sniegai, nei speigai nekamuoja,
Tik laimingas gal liko koks vienas,
Paklausai — šen ir ten aimanuoja.
 
Lietuvėlė, kaip vasara molis,
Gabalais, gabalėliais suskilo,
Vieniems išparduoti ją noris,
Gi kiti —
        referendumu ginti pakilo.
 
........................................
 
Jei paklaustų manęs — ko aš trokštu,
Ką stebuklu tikru palaikyčiau?
Ne, ne švyturio laimės, ne bokšto...
Kad į Sąjūdžio laiką sugrįžčiau.
 
Kad vilties žvaigždele užsidegę,
Jog išauš ir ateis ta diena,
Kai suprasim, kad laimę duot gali
Tiktai žemė sava — LIETUVA.