Pavasaris, vasara praėjo,                        
kūnas stingsta – nėra šilumos,                
nori gražint skambėjusią dainą,
gyvenimo, kuris tau nesikartos.
Ji jautriai skambi, sielai graudi,  
jos aidas kaip saulė kils ir leisis,
gyvenimo daina jauna, brandi   
keliaus kartu ir tavy nenutils.      
Švelnus vėjas ir audros blaškys,                  
išsekinta audrų pavirs rauda ar    
su blėstančia vakaro žara išnyks,               
tad neieškok, gal seniai paslėpta?  
Beprasmėje tyloje toliau siela  
kentės neliesta akordų niūrių:
nori gražint tą vienintelę vieną,   
nes ji atspindys tavųjų jausmų?