Ne siela, bet kūnui kai duodamas maistas,
Išnyksta kaip sapnas šeimynos idilė.
Ir tuščią prie kiauro koks tikslas betaikyt?
Purslai išsitaško už tūkstančių mylių.

Paglostysi? Ne, žnybsi kaitintom žnyplėm –
Karys juk išmano, kam reikia puolimo.
Klastūnė! Gal taikai ant sprando užlipti?
Keliai veda ten, svaigalų kur pripylė.

O rūpesčiai? Lapėm ir verkiančiai žmonai –
Lai neša kaip aitvaras viską, ko reikia.
Taukšt! Kumščiu į stalą – suki gal į šoną?!
Baltam patale visas suodinas keiki.

Taip reikia, lai žino, kas ponas šioj gryčioj!
Suimčiau į nagą, tik kumštis, va, tirta...
Ką bobos išmano? Juk vyrai neklysta.,
Net kai purvini, svaigaluos kai įmirkę.

Lai neša ant kaklo kaip aukso medalį.
Valdžios atributai – barzda, ūsai, kelnės.
Priimt bepigu būtų Viešpaties valią,
Jei košėj spirgų nepadaugintų velnias.

Jei talžęs kaip reikia laisvos valios priešus,
Galop neaptiktum viduasly žmoną.
Pilni tokių „didvyrių“ kaimai ir miestai,
Nepaisant nei ūgio, nei svorio, nei luomo.

Vienodai kvaili, tiek karalius, tiek vergas,
Kai merkia ūsus į bokalą ar taurę.
Tada jau nė motais – kas nyksta, kas serga.
Savais nebebūna – savi juk neskriaudžia.

Bet akys užpiltos nemato. Negirdi
Raudos nei maldos, išpažįsta tik troškulį. 
Atbunda iškultas kaip kryžkelės žirnis,
Bet kaltint save už tą būvį netopteli.

Ir koks gi tu vyras, svyruojantis vargeta?
Tįsai kaip lavonas. Kur tavo šeimyna?
Kas jaučias prie šono globojamas, sergstimas?
Būry sugėrovų vaikai nepažino...

Ir nėr kam tvarkyti tautos nei valstybės.
Kiek duonos, pyragų! Kam kąsnis Komunijos?
Išplaukti sunku, kai toli įsibridę.
Iš artimo stigmų – tik rūdys sukruvintos.