Jautiesi kartais banaliai —
Kaip baigėsi daugybė filmų,
Gyvent laimingai ir ilgai
Su tavimi — ir aš jau pilnas
Svajonių, gėrio ir planų,
Kur rankos tavo paprašyti,
Bet viskas man taip banalu,
Kiek šie vaizdai mums jau matyti...
Atrodo, viskas pasakyta —
Žodžiai — aršūs priešai mano,
Juk noris viską padaryti
Taip, kaip niekas to nedaro.
Kaip man tau ištarti myliu,
Kad iš savęs paleisčiau viską,
Kas užauga, kol mums tylint,
Sustoja laikas ir nevyksta
Nei planetų supernovos,
Apokalipsės bei sprogimai.
Tai tik dulkės, kai mes stovim
Susinėrę kaip du rimai.
Be vienas kito mes tik žodžiai —
Gal prasmės net neieškotum,
Nė vieno švento jausmo godžiai
Svajonėmis nenuspalvotum.
O susikibę nešam žinią
Ir į širdis pasibeldžiam,
Visatai liejam savo rimą
Ir drauge rytojaus meldžiam.