Kai įstringa naktis rakštimi panagėn ligi pat gyvuonies,
Švinta mano languos taip beprotiškai skaudžiai iš lėto.
Nupulsuoja auksiniais krašteliais aušra ir tu vėlei siauties
Pilkuma debesų - rūbu savo rudens numylėtu.

Užsimerksiu. Ar dings užmarštin blankūs kontūrai vakar dienos,
Nebešmėkščios vaiduokliais and saule išblukintų sienų?
Ar spurdėti, blaškytis žuvim be vandens mano vardas nustos
Lyg netyčia nuslydęs nuo lūpų tegirdint man vienai?

Maišos lydos į vienį tikrovė ir sapno slogaus atspindžiai
Pasakyk, kaip atskirt - nežinau, gal tiesiog nebemoku...
Kaip pamiršt, kaip užgydyt žodžius, kur širdy taip giliai išraižei
Tarsi medžio kamienan kaip koks pramuštgalvis berniokas?