Išėjau aš kartą į kiemą,
stebėdama mėnulį vieną.
Kaip inkilas gražiai apšviestas,
tarsi kelias paukščiui tiestas.

Nors skraido daugelis pro šalį,
bet vienas jo pamiršt negali.
Net jei šviesa dažnai pradingsta,
jis šito kelio niekad nepamiršta.

Kas vakarą atgal sugrįžta,
visi kasdieniai rūpesčiai išnyksta.
Ramiai čia plaukia mintys neišlietos,
karščiausios svajos ilsisi padėtos.

Ir kas tas paukštis būtų be namų?
Deja, atsakymą atrast sunku.
Gal vienišas kur nors klajotų
ir naktimis tamsos bijotų.

Tad džiaugiasi net jei gyvent sunku,
kad naktimis ten taip gražu.
Gyvena, kenčia, myli, tyli.
Svajonėse jausmai vėl žydi.