Kalta dėl to, kad moterim gimei,
Kad nebe vyro apmaudas klijuoja kekšės etiketę, 
Įžeisdamas iki pačių jausmų gelmių?
Nėra niežai nebetikėjimas savim,
Nors nupiešė kažkas pats sau ragus labai šakotus,
Ar kabinai ant jų nors vieną skambalėlį?
Nepadoru tiktai liežuvis tarpdury,
Kai besispraudžiančio jėga į vidų neįleidžia.
Kai, kantriai laukus dėmesio ženklų,
Sulauki tik keiksmų tirados,
Jau nebepikta — apmaudu.
Ir ne todėl, kad jau praleistos visos progos — 
Ir tikrosios, ir išgalvotos.
Pati mintis, kad kažkieno nevykę kliedesiai,
Priskirtini prie tavo nuodėmių,
Akimirką tave paverčia nešvaria.
Tada gailiesi ne mazgoto ašarom ligonio,
Bet jo minčių supurvintos savęs.
Nuo savo vyro moteris neturi aklinų langinių,
Globot ir saugot privalu po priesaikos bet kokį dvasios elgetą,
Kuris nemato pro akis užpiltas,
Kad žodžiais trim nudraskė savo angelo sparnus — 
Juk moteris negali būt aukščiau buities ir purvo!
Ne, nepyksti. Žinai tiesiog — su šiuo žmogum neskirta būti
Nei pagerbta už pastangas ir triūsą,
Nei išsišiepusia — ir džiugią, ir laimingą.
Pro tavo tarpdurį vis lįs ir lįs nusipiešti šakoti kažkieno ragai,
Kol jie įskaudins ir sužeis tave.
Kol patikėsi — nuodėmė yra mylėti.