Išgirstu, kai prabyla pavasarį žemė,
Kai dainuoja rugpjūčio dangus virš galvos,
Tiktai veltui sparnuotus žodžius saujom beria,
Neužpildyt eilėraščiais mano sielos.
 
Jų mažai ir mažai, kaip kad saulės jaunystėj,
Kaip alyvų baltų kažkada vakare nuskintų,
Kai norėjosi laiką atsukti atgal ir sugrįžti
Prie vartų medinių, paskubom per anksti užvertų.
 
Nesakau, kad laimės šaltinio neteko sutikti,
Kad nebuvo versme man dosnus,
Tik šaukė pasaulis dėl kelio svarbesnio palikti
Vos pražydusius pienėm laukus.
 
Ruduo, jau ruduo, tik rytmečiai aušta
Taip dažnai dar su aukso spalva
Ir vilioja svajonėm, mintim kilt į aukštį,
Pasidžiaugt dovanota diena.
 
Iškelsiu rankas ir kaip krintantį pirmąjį sniegą
Dar bandysiu sugaut nuostabiausius žodžius.
Kol dainuoja širdis, te eilėraščių posmai nemiega,
Tegul skrenda žiedais į toliausius kraštus.