Kam taip sudėtingai? – 
Kiekvieną kartą klausiu,
Kad užbaigt laimingai,
Nereikia tonos aukso.

Filosofijų nereikia –
Nuo jų tiktai liūdniau,
Gyvenimą išpeikti
Galim paprasčiau.

Kam man ta prasmė
Ir ką jinai pakeis?
Ar supratus šviesą,
Naktis nebeateis?

Ar kalbant apie meilę
tave pradės mylėt?
O gal, kad rastum laimę –
Daryk, o ne kalbėk?

Kam aš čia rašau
Ir kam taip sudėtingai,
Gal geriau alaus
Išgert nerūpestingai.

Ąžuolinis skonis 
Į gerklę nuriedės,
O žandų raudonis
Akiratį praplės. 

Ir viskas būtų lengva –
Jei ne sudėtinga,
Nes alaus gerėjų
Mums ir taip nestinga.