Sugėriau tave kaip ir pridera dykumai - godžiai.
Rasoji dabar bemiegės nakties paryčiais.
Aistra - tai liepsna ir šiek tiek pelenų, dūmų, suodžių,
Bet šansų jokių vienas kitą išlydžius paleist.

Kas gali paneigt esybę pakeitusį būvį,
Kai tu iš savęs it pumpuro lukšto veržies,
Kai oda sava it vartai šturmuojančiam kliūva,
Tačiau po kovos vien vėliavos baltos plazdės?

Jauti - ateinu? Ten, kur pėdsakai žydi aguonos,
Kur svajojom drauge, ten žaros neišblėsę gaisai.
Gyvo kraujo lašu buvo pervertos užtvaros plonos - 
Užganėdinti troškulio tu iš dangaus sugrįžai.

Aš sugėriau tave. Tai - ne finišas, tai - naujos pradžios.
Atsimink, kaip jauteis, kai už laiko buvai ir erdvės?
Baigia aušt pelenai. Vėjas neša dulkelę suradęs.
Ji paliudys bet kam - būta čia ne ugnelės - ugnies!