Diena praėjo, užvertei lapą, ir vaizdai 
nutolo gyvenimo paslaptyj ar nubarstė
taką minties lašeliais, nykstančiai trapiais,
o gal saulė išdegino savo kaitra?  
Naštoje daug ryškiau knyga pasunkėjo,  
tik niekada nepalengvės ramybė sieloj,      
ir pradings tamsybėje gyvybės malda –
laikas neš – paliks pėdas būtyje rūsčioj  
ir skaudžią gyvenimo istoriją rašys – 
kažkas išnyko, kažkas pasiliko atmintyj.
Metų daugėja, jausmų pasaulis tylus: 
klauptum ant kelių, prašytum vėjo,           
jog  nuolatos šypsotųs giedras dangus. 
 
Diena praėjo, užvertei baltą tuščią lapą, 
nes nespėjai įrašyti pagautas mintis,    
niekada nesugrįši ant numinto tako – 
šioje atkarpoje liko ir nyki praeitis...