Pakalbėk su manim, nesvarbu apie ką,
Tik sujudinki kraują, srovenantį gyslomis –
Lai prabust priežastis būna kad ir menka,
Nors būtis jau savaime yra didis tikslas.

Aš pridengsiu, ropok iš kančios apkasų,
Po tavim kai išmėtytos ampulių gilzės, 
Be aistros žvilgsnis krinta ant kūnų liesų,
Kai suprasti sunku, ar jie mirę, ar ilsis?

Trėkš pasaulis pamišęs tave vis stipriau
Lyg norėtų it vabzdį velniop nukratyti.
Štai dubuo ir vanduo baimės juoduliui plaut,
Štai tamsos duburys baimei vėl įsigyti.

Kur vedu? Nežinau. Dar nebuvus vedle.
Paslaptis, vinguriuoja kur nuojautų takas.
Susirinks gyvastis, kas - paėst, kas - palest
Ar pažvelgt į akis anei žodžio nesakant,

Kad atrastų, ar kūne tikrai tu slepies?
Ar fontanas sulos tau širdies nesuplėšė?
Nesvarbu apie ką su manim pakalbėk
Ar tiesiog palaikyk už pulsuojančio riešo.