Iš derėjusios glėbio ankšties prisipildo meilės aruodai
Ir nematomos ilgesio gijos prirakina tave prie būties.
Palieki kertėje taikiai snaust tarsi maišą suglamžytą odą,
Kraujas krykščia iš laimės,jei leidai jam laisvai ir plačiai pasisėt.

Ką daryt,kai iš skausmo raitais,kai raumuo iš kančios akmenėja?
Negaliu dar kol kas atsakyti - per skysta nuosava patirtis.
Gal gali atsiminti liepsnas , jeigu pelenus patiki vėjams -
Šimtą kartą matei esant mirtį ir nevienas užspaudei akis.

Liko pėdsakas raidžių painus balto popieriaus lapų pusnynuos,
Kad pavytų tave nuskaustieji - tie, kas ilgesio giją liks verpt.
Net nykštukas gerokai paaugs,jeigu milžiną kartą pažino.
Ko išmokei mane vieną dieną? Net ir dykumos sugeba verkt...