2013.12. 06. 
Tie atsiminimai! O kuo senatvė beguostųsi tokiom štai kaip ši niūriom, neramiom, begaliniai ilgom gruodžio naktim, kai nesimiega, kai skauda? Užgesinu šviesą, pakeliu žaliuzes, įsitaisau krėsle prie lango ir, stebėdama, kaip vėjas blaško tuos kelis mieste užsilikusius beržus, iš paskutiniųjų besistiebiančius aukštyn, į saulę, bet aiškiai pralaiminčius, nes aplinkui pristatė daugiaaukščių namų, leidžiu klaidžioti mintims.
Kažkada seniai seniai, prieš visą amžinybę, miške prie Jūravos rinkom mėlynes – mano mama, penkiametė dukrytė ir patėvis, šeimoj dieduku vadinamas. Diena įdienojo tvanki, oras net tirštas nuo sakų kvapo, dailios, senos pušys stovi tylėdamos, joks vėjelis nešiaušia viršūnių, net uodai kažkur išsislapstė, nebesikandžioja. Netoliese, už kelelio, gurga upeliukas, siauras, peršokamas, jo vanduo rudas, bet skaidrus, tai todėl, kad atiteka iš durpyno. Anoj pusėj ir miškas tankesnis, daugiau eglių ir net vienas kitas beržas baltuoja. Dukrytė ne tiek uogauja, kiek braidžioja po uogyną, subaru, išeina į plynumą, kur vien retos auksakamienės pušys, eina nuo medžio prie medžio, mėgina apkabinti, bet kamienai tokie stori, o rankytės tokios dar trumpos; užvertusi galvelę žiūri pro šakas į dangų. O aš žiūriu į ją, lyg norėdama įsiminti visam laikui – savo papurgalvę juodaplaukę mergytę. Štai ir įsiminiau – kokia dabar tai saldi paguoda.
Tos pušys sužeistos – gana aukštai kamienuose įraižyti V formos rėžiai, o po jais pritvirtinti skardiniai kalpokėliai sakams surinkti. Žaizdos verkia gausiom, gintarinėm ašarom.
Netoliese darbuojasi miško darbininkai, moterys nuima tuos kalpokėlius, išgremžia sakus į skardinius bidonus, vyrai įrėžia dar po porą rėžių ir vėl pritvirtina kalpokėlius. Štai kodėl toks neįprastai stiprus sakų kvapas.
Pamatę, kad mes susėdom pietauti, darbininkai prieina, išsiima savo lauknešėlius – ar priimsit į kompaniją, būry ir valgis skanesnis? Susėda kas ant kelmo, kas tiesiog ant sausos, švarios miško paklotės. Kalba mezgasi apie darbus miške – matau, diedukui patiktų. O man gaila pušų, klausiu, ar joms nekenkia sakinimas.
– Žinoma kenkia, bet tai medžiai, sužymėti kirtimui.
Tylim, tarsi gedėdami, apmąstydami medžių lemtį – tokios gražuolės, tvirtos pušys, jei pabelstum, rodos, suskambėtų, sugaustų kaip tolimas varpas.
Staiga mama pratrūksta:
– Tie rusai iškirs gražiausius miškus, kas Lietuvai liks?
Darbininkai juokiasi:
 – Liks, liks, daugiau pasodinama, negu iškertama. Brandų mišką reikia kirsti. Ir kur, ponia, matai rusą?
Dieduko veide atsiranda  gudri šypsenėlė, jis kilsteli kairės rankos smilių aukštyn, pats pasiduoda į priekį, kad savo žemažiūrėm akim geriau matytų žmones, ir uždainuoja:

My tūt nazyvajemsa ponas,
Bjot spynų lietuviškas Jonas,
A my toljko kūšajem duonos,
Nū štožj, vėdj my tūt laikinai...

Visi juokiamės, o pats diedukas labiausiai – linksmas žmogus buvo.
Neiškirto rusai Lietuvos miškų, net savo reikmėm iš Karelijos medieną vežėmės. Gal tai lietuviai girininkai protingi buvo?
Vakar  mane vėl pakvietė į Viešvilę vasarą pasisvečiuoti. Pasvajoju, kaip gera būtų susitikti su jaunystėj pažinotais žmonėmis, o ypač pamatyti miškus.
Miškas? Liūdnas, sako, vaizdas. Ir nemačius pasijuntu tarsi būčiau kažką artimą palaidojusi. Žinau, brandų mišką reikia kirsti, žinau, atsodins, turėtų atsodinti, bet...
Nevažiuosiu. Tegu išlieka šviesus atminimas.