Vėl žiema

Nekviesta atskubėjo, žilus plaukus išdraikė,
Negailėjo baltų patalų,
Kur iš Šiaurės atvilko. Juos plėšė ir barstė
Ant eglių šakų, ant stogų.
 
Na ir kas?
Pagyvensim — prie kandančio šalčio priprasim,
Galbūt net ir džiaugsimės, kad jau tapo šviesiau.
Rytais sniegą iš kiemo skubėdami kasim,
Kuris liks — tegul medžiuose supsis aukščiau.
 
Į ramybę įsuksime ilgesį švelnų
Žalio miško ošimo, prabudimo klevų,
Kai paėmę jo ašarą saldžią ant delno,
Pažinom gyvybę žemės gelmių.
 
Tiktai bus negreitai, iškęsti teks sausį,
Viduržiemio vėjus ir pūgas naktines,
Kai pabūgęs nedrįsi į jų šėlsmą išeiti
Ir palikti namų jaukias kerteles.
 
Ką neši man daugiau be šio krintančio sniego,
Be jo trumpalaikės šviesos,
Kuris tirpsta ant rankų tarsi metai prabėgę
Lašeliu atminimų rasos?
 
 
skroblas

2013-12-07 15:52:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...