Tavo atvaizdą užpustė
nužydėjusios vyšnios.
Neįmatau silueto,
nejaučiu artumos.
Spengia vakuumas belytis
be atvangos.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
... o buvo pavasaris,
įsisupęs po mūsų lietpalčiais
ir nusileidęs
į baltus šalikus dangus.
Tikėt norėta,
jog ramunės- rausvos,
o meilė- amžinybės spalvos.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
... o buvo lengvas vėjelis
ir klampus žvirkelis
link mūsų meilės pabaigos.