Ne mes gyvenimą pasirenkam — 
jis pasitinka ir neša bangomis,                       
gal mes kuriame skausmą, nerimą,  
likimas negailestingai žaidžia mumis,  
laikas sukuria ar naikina viską,    
šaiposi iš negandų,
kartais dovanoja ir obeliską, ir
daug kraujuojančių žaizdų palieka.

Kas sudėlioja viską į lentynas,
skrupulingai skaičiuoja
valandas, minutes, gal naktyje
tolimas žvaigždynas, pasiima
gražiausias akimirkas,
palikdamas tik skaičių eilutes?

Skaičiai nemažėja, auga –
esame bejėgiai lyg maži vaikai,
likimas trapią skaičių dėlionę saugo,
kažkas išnyko, o tu pasilikai,
jog atrastum
gyvenimo tiesą – šis
dėsnis nerealus ir banalus –
gal tunelio gale skirta regėti šviesą
ir kitos galimybės niekad jau nebus?