Gilios provėžos kelio purve pirmo sniego tvarsčiu jau apklotos,
Prakeikti reikalai, jeigu veja dabar iš namų.
Pasislėpt nuo žiemos rūpi tartum pelytei po šluota — 
Styro smilgų laukai tarsi uostas beburių stiebų.

Gaus visi dovanų — po gyvuonį apsaugančią rievę,
O kas buvo geri — dar po spindulį skaistų vilties,
Galimybę patapt ašmenim, kurie naująjį ciklą atriekia,
Ir aklumą ženklams, kad turi savo šaukštą padėt.

Šurmulys, blizgesys.. Kaip tai svetima buvo dar vakar.
Išderėjus vaga saldžiai miega pusnies pataluos.
Pažiūrėk atidžiau — pumpurais apsikrovusios šakos
Išsišieps kaip viena, vos tik gavusios lašą sulos.

Ir metu nuo minčių kūno nuovargio slegiančią kuprą — 
Po ilgiausios nakties vėlei rytas pasauliui išauš.
Tai nėra jau svarbu, kad tarp smilgų beburių aš klūpau — 
Po švaria drobule naują pradžią tikiuosi dar gaut.

Be pavydo tulžies atiduosiu šaknims sielos būstą
Kaip visiems sutiktiems gerą valią daliau dovanai,
Nes tikiu, kad galiu mylimiems žalią laišką atsiųsti,
Kai ilsėtis pakvies balto sniego minkšti patalai.