Buvo gegužės mėnuo. Beprotiškai žydėjo Kaštonai. Ir Miestas kvepėjo pavasario išsiilgusiomis moterimis.
Pro medžių šakas baikščiai skverbėsi pavieniai saulės spinduliai. Nušviesdami... Tiek ir vėl pabrangusią kavą benešiojančius senamiesčio kavinukių padavėjus. Tiek ir rusvai kaštonų lapijoje blizgančią jaunuolio galvą.
Tuo tarpu moteris, vilkinti paprasta nepaprastai ant kūno krintančia suknele, neramiai stoviniavo apačioje. Jaunuolis ją stebėjo. Lyg pro padidinamąjį stiklą žvelgė žemyn. Taip, žemyn! Nors nevertėtų jo taip iš anksto kalti prie kryžiaus – nebuvo jis nei “moteris žeminantis menkysta“, nei (tikriausiai) debesyse kuo minkščiau įsitaisęs Dievas.
Štai dabar, nuo stebėjimo seanso pradžios prabėgus kiek daugiau nei pusvalandžiui, nepaprastai krintančios suknelės savininkė, o gal net ir burtininkė ėmė jau nebe juokais nervintis.
Iš gėlėtos rankinės su saulės spindulėliais pažaisti jos rankos ištraukė balčiausią nosinaitę. Galva atsilošė, susvyravo kvapą gniaužiančios garbanos ir ji gaiviu rankos judesiu leido tai prakeiktai nosinaitei sugerti tai, kas jau dabar priklausė Stebėtojui – mažyčių prakaito lašelių ežerėlį nuo jos elegantiškai pilnos krūtinės.
Taip. Atėjo metas veikti. Reikėjo kuo greičiau nešdintis iš to nelemto kaštono žemėn. Juk atkeliavus tokių pikantiškų vaizdų išbandymo metui, sėdėti kelių metrų aukštyje tapo paprasčiausiai nesaugu.
Juolab dabar. Kai pirmoji taip kruopščiai parengto plano dalis pavyko kuo puikiausiai...
Pirmi trys judesėliai, Stebėtojui nešdinantis iš medžio žemyn, buvo dar gan vykę. Kiti du sekėsi jau vidutiniškai. Na, o apie likusiuosius damų draugijoje būčiau linkęs (kukliai) nutylėti... Visgi šiuo metu mums svarbiausia žinoti, kad jaunuolis žemę vis dėlto pasiekė. Ir, kas ypač stebina, dar ganėtinai sąmojingas po tokio gyvai pademonstruoto pakankamai plataus gimnastikos elementų arsenalo.
- Štai ir aš... ,- prabilo jis, dar neatlikęs paskutinio judesio iš mūsų minėto rinkinio ,- galbūt lauktas... ,- ne visai vykusiai, bet, sprendžiant iš damos antakių, gan efektingai šyptelėjo krituolis ,- galbūt ir ne... Bet, būkit gailestinga, visgi lauktas ne mažiau nei... tarkim.. mažytis... kregždės kakutis iš dangaus! ... ? - sukurpė netikėtą sakinį jaunuolis.
Mergina minutėlę (juk tikrai ne valandėlę, kaip kad kartais panašiais atvejais imama visai nepagrįstai tvirtinti) stovėjo. Netekusi žado. Gerokai. Gerokai netekusi žado. O po to greitakalbe žaviu provincijos akcentu išpyškino:
- Na ne! Nuo pat ryto tokių sudėtingų lygčių aš nesprendžiu ,- atsakė ji, mintyse pasverdama Stebėtojo minėtą palyginimą.
O tada apsisuko. Ir spėriu žingsniu sėkmingai sau kulniuodama, pašnekovo akyse ėmė demonstruoti dailius suknelės (?) sukirpimus dar ir iš nugaros pusės. Jaunuolį nuo raudonų Milano podiumų kilimų prie skaisčiai žalių kaštonų alėjos peizažų grąžino tik vietoj damos apvalumų staiga išniręs kiek apgriuvęs namo kampas.
Jaunuolis nusišypsojo. Lyg ir sau... Tačiau taip, tartum kas akimirką jį amžintų darnus fotoaparatų blyksčių choras. O tada kiek keistokai, lyg nenoromis, paleido savo kojas bėgti tebegaruojančiais garbanų princesės pėdsakais.
- O tu palauk ,- dar po akimirkos jis jau lietė sušilusį merginos petį,- kas tau yra?
- Kas MAN yra?! - staiga bekompromisiškai lyg ugnikalnis išsiveržė nesantuokinė Saulės ir Laukų Vėjo dukra .- Ar tu visiškai neįtikėtinas prakeiktas nevisprotis?? O gal tikrai juodai baltas kregždės ššššūdas, atsiprašant... ?! Kas man yra...
Vis dar tokia pat keista ir vos pastebima šypsena besišypsantis konkistadoras jau norėjo švelniai, bet įsakmiai užčiaupti jos lūpas... Bet ugningoji deivė dar smarkiau įširdo ir šįkart jau nebesulaikomai puolė į „visagalį moteriškąjį monologą tais Ypatingais atvejais“.
- Gvidas ,- lyg ir ne laiku, ir ne vietoj, be to, dar ir kažkaip primygtinai vis dėlto spėjo prisistatyti Stebėtojas.
- Taigi... Gvidai ,- paniekinamai suprunkštė Garbanė ,- dabar jau klausykis tu MANĘS, Liu-ci-fe-ri-nos antrosios! Užknisai mane jau pačią pirmą mūsų pažinties dieną. Užknisai ir su savo banaliais juokeliais, iš laikraščių iškarpų sudėliotais laiškeliais ir visais tais mažvaikiškais melagingais prisistatymais. Palauk... dabar tu klausyk manęs. Kuo ten tada prisistatinėjai? Ak, taip! Kurgi ne... Tomu. Mano pirma meile, jeigu taip nori žinot. Nors, sprendžiant dabar iš visko ir iš tos bukos tavo šypsenos, tu kuo puikiausiai žinojai ir tai. Jau tada. Šūdaaaas! ... Pasirodžiau jam tada lyg paskutinė vėpla! Lyg kaimiečių kaimietė... Amžinai alpstanti. Ir amžinai apgauta... Gaidys prakeiktas! Štai kas, mielas mano raštininke. Aha, o po to... Po to dar buvo laiškeliai. Vis tie patys. Ir juokeliai. Tokie patys! Lėkšti... banalūs... Visai be ryšio. Bet kur tau – iš iškarpų. Kaip per filmus! Ane? Viskas taip pat. Tik prisitatydavai vis kitu. Nors bent jau ne Džeku Skerdiku. Bet kuo tik nebuvai… ir kaimynu mano, kurio aš beveik nepažįstu ir kuriam išvis tik šešiolika… Ir paštininku, kuris jau trečius metus spaudą atneša tiksliai kaip laikrodis – kai man, Liuciferinai antrajai, metas eiti į paskaitas. Ir nesvarbu, kad pirmadienį man jos nuo aštuonių, o trečiadienį tik nuo pusės dviejų… Tai va, paštininkui mano tėvas paliko ne kokį įspūdį. Tai jau tikrai. Turbūt dabar jau žino vargšelis ką reiškia posakis „atsikraustę iš gilios provincijos”. Prisistatei net dėstytoju. Bet čia jau tavo laimė, kad aš tada buvau pakankamai patyrusi ir atsipirkau tik šiaip… grupiokų įtarinėjimais… Na, viskas, gal baigiam šitą širdingą pašnekesį? …
Prieš šį širdingą gražuolės pasisakymą buvo galima tikėtis visko. Net to šaižaus garso, kurį skleidžia tik tamprus moteriško delno sukibimas su tuoj tuoj paraudonuosiančia jautria vyro odele. Tačiau ne! Mergina, prisistačiusi Liuciferina, pasirinko kitą kelią. Monologo. Audringo. Ir aikštingo. Permainingo? Ne. Nuspėjamo. Nuoširdžiai pikto. Bet vis dėlto žavingo…
Tokio, kokį jau seniai sirpino ir brandino lyg gerą vengrišką vyną jaunuolis, vardu Gvidas. Ir tokio, koks buvo pažymėtas numeriu “2” jo plane raudonoje užrašų knygutėje, skirtam šiai YPATINGAI dienai…
- Hau! Dabar kalbėsiu aš ,- labai jau teatrališkai ir netgi kiek pasityčiojamai staiga prabilo Gvidas, visa savo povyza mėgdžiodamas indėną iš senų vesterno filmų .- Mano lūpos užduos tau klausimą. Paskui turėsi į jį atsakyti.
Du dalykai dabar buvo akivaizdūs. Pirmas. Kad Saulės ir Vėjo dukra į šaltą mūro sieną atsirėmė gerokai sušilusi, virpančiomis lūpomis ir dar seksualesnė nei tada, kai paskutinį kartą buvom linkę ją savo nešvankiomis mintimis apdainuoti. Ir Antras. Kad visa ši prakeikta komedija vieną dieną TURI baigtis! Šią dieną!
Taigi. Mergina dabar jau nervingai lingavo prie sienos. Nepaliaujamai kramtė lūpą. Ir klausėsi. To badančio ausies būgnelius derinio, kurį sudarė kaštonų ošimas, mįsles menanti senamiesčio tyla ir neįtikėtinai vis dėlto savimi pasitikinčio Gvido balsas.
O šis savo ruožtu kalbėjo toliau. Ir klausimą uždavė. Atvirą. Tikriausiai...
- Tai kodėl tu taip ir nepranešei apie tai policijai? A?
Tą akimirką, tiesą sakant, buvo jau tiesiog graudu žiūrėt, kaip ir taip nervingos Garbanės lūpos ėmė virpėti dar smarkiau. Ir dar smarkiau... Kol peraugo į nevaldomą trūkčiojimą ir galiausiai tapo aišku – nepraeis nė kelios sekundės, kai ši nuostabi jauna būtybė pravirks taip, kaip dar niekad nebuvo verkusi...
- Ne tavo sušiktas reikalas ,- iškošė ji pro dantis kiekvieną žodį ir iš dangaus žydrumo akių pabiro didelės ir TIKROS ašaros.
Gvidas atsakymo nesulaukė. Tokio, kokio tikėtųsi panašų klausimą uždavęs žmogus. Tačiau išgirdo tokį, kokio tikėjosi jis pats. Dar viena varnelė jo ranka pasirašytame planelyje. Smulkmena. Bet maloni. Juolab, kad tikrąjį atsakymą į klausimą žinojo pats.
Klementinos, toks buvo JOS tikrasis vardas, tėvas dar nuo “provincijos laikų“ turėjo “tam tikrų“ reikalų su policija. Dėl tam tikros savo veiklos. Todėl dėl tam tikrų ir visai žmogiškai suprantamų priežasčių vengė turėti su jais reikalų ir vėliau, jau persikraustęs gyventi čia, į Miestą. O be to, „kam pasikliauti tais gėjais su beretėmis, o ne savo mylimiausiais kumštukais vardu KAIRĖ ir UNIVERSALAS?“ – mėgdavo sakyti jis.
Vargšelė Klementina kūkčiojo lyg mažas vaikas. Rankutėmis nuo Pasaulio Užsidengusi Akis. Tuo tarpu jos ašarų kaltininkas stovėjo čia pat. Ir stovėjo godžiai įsmeigęs į ją akis tol, kol nesumanė žengti išties drąsaus žingsnio. Gvidas švelniai, bet ryžtingai ėmė ir apkabino ją...
Iš pradžių, regis, Klementina to net nepastebėjo. Dar daugiau – ji lyg instinktyviai prie jo prigludo. Tačiau po keleto sekundžių tarsi atsikvošėjo ir, gal kiek nevykusiai reikšdama nepasitenkinimą, susimuistė...
Tačiau tvirtos Gvido rankos apsivijo ją lyg rūpestingas šimtametis ąžuolas aukso skrynią po savimi. Ir Garbanė nurimo.
- Visgi atėjai ,- sukuždėjo jai į ausį.
- Taip ,- atsakė Garbanė užmerktomis nutekėjusio makiažo akimis.
Atsakė net neįtardama, jog atokiau praeinantys žmonės nė nedvejodami būtų pasakę – ši PORELĖ draugauja gerokai ilgiau nei metus...
Garbanės atsakymas buvo trumpas. „Taip“. Moterys svarbiausiose gyvenimo situacijose kartais išsiverčia su šiuo vieninteliu žodžiu. Taip šįkart pasielgė ir Klementina. TAIP.
Kaip ten bebūtų, apie šį nuolankų Saulės ir Laukų Vėjo dukters “taip“ aiškiausiai bylojo jos ... rankinė. Na, jei kiek tiksliau – telefonas joje. O jei jau būti visiškai pedantiškai tiksliais – trumpoji žinutė tame telefone.
„ŠIANDIEN TOJI DIENA, DĖL KURIOS IŠ TIKRŲJŲ GYVENA kiekviena MOTERIS.“ - rašė numeris, įvardintas kaip X.
Ir jau tik vėliau ji karštligiškai maigė mygtukus – Kur? Kada? Ir jau tik vėliau ji kažkodėl išsirinko būtent tą suknelę, kuri lyg super sinoptikas išprognozuodavo – “pamatys taip apsirengusią mūsų paštininkas iš iškart lyg niekur nieko dums į krūmynus prie apleistojo namo“. Ir tik galiausiai ji, kažkodėl to vidinio šiurpulio krečiama, spėriais žingsneliais ėjo. Bėgo. Lėkte lėkė? Ne, ji paprasčiausiai skrido. Prie “Pavargusios Fėjos“ kavinukės. Prie “pačio kreiviausio kaštono šalia jos“.
- Bet tu tai tikrai beprotis! - išlemeno Garbanė, delnais trindama akis.- Iškrypęs sadistas...
- Arba tiesiog pernelyg dažnai skaitau meilės romanus, tiesa? ,- šelmiškai šyptelėjo Gvidas.
- Visai gali būti ir taip... ,- šypsena atsakė Klemutė.
Tada jiedu pirmą kartą taip pažvelgė vienas į kitą. Ramiai, bet nekantriai. Giliai, nors ir aistringai. Atidžiai, net jei ir sulig kiekviena akimirka smėlis laikrodyje iš “įtarumo“ skyrelio bėgo, net gabalais dribo į “palankumo“ skyrių...
- Juk tu žinojai... - veltui tramdė tą dailią šypsenėlę veide priekaištaujanti nesantuokinė Saulės ir Laukų Vėjo dukra.
Štai priekaištauti išties buvo dėl ko. Klementina tuo daugiau nei tiesiog įsitikinusi. O buvo taip...
Prieš septynis mėnesius. Ir devyniolika dienų. Garbanė su draugėmis važiavo Miesto troleibusu. Diena buvo, švelniai tariant, nekokia. Kaip ir kelios dešimtys kitų prieš jai išauštant. Klementina jau daugybę dienų mandagiai išklausydavo tik vieną žmogų visoje žemėje. Save. Garbanė jau daugybę naktų arba pasikūkčiodama verkė kartu su geriausia Drauge Pagalve, arba ilgai nesumerkdavo akių su gerokai didesne kompanija – žvaigždėmis už lango ir mintimis už viršutinės, priekinės ir galinės kaukolės dalies... Todėl ir toji diena, atrodė, nebus niekuo LABIAU KITOKIA nei prieš tai pabėgusios. Net jei ir geriausia draugė P. pasipuoš nauja suknele (t.y. užvalkalu), net jei ir tėčio ranka, vardu UNIVERSALAS, paduos dvi tabletes nuo galvos skausmo, o ne vieną... Galbūt todėl ir purvinas troleibuso langas Klementinai buvo mielesnis pašnekovas nei draugės, pažįstamos dar nuo vaikystės laikų. Garbanė žiūrėjo pro langą. Į bėgančius žmones. Bėgančius kelio ženklus. Bėgančius šviesoforus. Bėgančius žmones, jų veidus ir akis... Visas pasaulis kažkur lakstė už stiklo. Lakstė šalia stiklo, priešais jį. Ir stikle. Nieko nuostabaus – kaip amžinai! Bet staiga tas pats pasaulis per vieną sekundę ėmė ir apsivertė aukštyn kojomis – stikle, taip, stikle kažkas stabtelėjo. Tikrai sustojo. Klementina būtų galėjusi  prisiekti! Nors TAI stabtelėjo tik mažą akimirkos kruopelytę. Kaip tik tada, kai troleibusas rytų europietiškai sugirgždė eiliniame savo kelio posūkyje ir saulės spindulėlis akimirkos tvyksniui stikle įžiebė TAI... Garbanė tada pakėlė akis. Ir ten, kitam troleibuso gale, išvydo Akis. Kurios TAIP PAT mokėjo sustoti. Nuo tos akimirkos ji daugiau nebegalėjo nuplėšti nuo jų savųjų akių. Neatplėšė jų nei tada, kai draugės (vaikystės) ėmė šaipytis. Nei tada, kai įspūdingai susilenkęs senukas bambukine lazda metė neatremiamą žvilgsnį, pavadinimu „vieta mano, vaikeli“. Nei tada, kai pirmoji draugė jau lipo „savo stotelėje“. Nei tada, kai tokioje pat lipo paskutinioji. Ji visą tą laiką žiūrėjo į akis. O akys žiūrėjo į ją. Ir tų stovinčių akių šeimininkas buvo SU JA ... ilgai. Troleibusas savo maršrutu suko jau trečią ratą. Ir vairuotojas porelės neišlaipino lauk tik todėl, kad pirmą kartą juos mintyse diagnozavo kaip „ai, pacukai“, o antrąkart – „nu, totaliai beviltiški“. O AKYS buvo drauge.  Jos kalbėjo. Guodėsi. Koketavo. Stebėjosi. Sutiko. Mylėjosi. Nesigailėjo. Daug daug džiaugėsi. Ir suprato. Bet pasaulis yra pasaulis. Todėl net ir „totaliai beviltiški pacukai“ TURI suprasti, jog gyvena. Ir Klementina suprato. Negi supras jis? Galvojo. Jau norėjo pakilti nuo sėdynės, kurioje ir prabėgo tikrasis jos gyvenimas, kai staiga prieš akis išniro JI. Ne, ne lemtis. Kontrolierė. Klementina kažkurioje iš kišenių jūros rado bilietėlį. Kontrolierė pernešė savo matmenis į naują troleibuso svorio centrą. Bet kai už jos nugaros vėl išniro kėdė, kurioje sėdėjo AKYS, jų ten jau nebebuvo...
- Tačiau dabar jos čia ,- tyliai sušnabždėjo Gvidas.
- Taip ,- nurimo Garbanė ir vieną paskui pabučiavo abi jaunuolio akis.
Žmonių, kurių akys moka sustoti, rankos susikabino. Likimai susikabino jau anksčiau...
Ir jiedu pasileido bėgti! Žemyn, siauromis senamiesčio gatvelėmis. Apgriuvusiais užkampiais, skirtais valkatoms ir romantikams. Paupiu. Dilgėlynais, braidžiojant po kuriuos Miestas matėsi lyg ant delno. Ir kalvomis, galva nuo kurių svaigte svaigo.
Bet pasaulis pasauliu ir lieka. Todėl jiedu pavargo. Ir tada įsimylėjelių pasibėgiojimą keitė mąslus pasivaikščiojimas. Saulelė motinėlė ėmė rausti ir siauros senutės gatvelės pasipuošė pirmaisiais žibintais.
- Šiandien toji diena, dėl kurios iš tikrųjų gyvena KIEKVIENA moteris ,- sušnabždėjo Gvidas ir iškilmingai iškėlė į viršų Klementinos rankas. Tada jas pabučiavo ir uždėjo sau ant akių.
Mergina nebesakė moters žodžio. Taip. To ir nebereikėjo daryti. Jos didelės akys kalbėjo pačios už save.
Štai toji diena! Jiedu išpasakojo vienas kitam visą savo gyvenimą. Visas išverktas naktis, zombiškai apatiškus rytus ir dieneles statistikes. Jiedu džiaugėsi vienas kitu tyrai. Atvirai. Ir nesumeluotai. Ir ar galėjo būti kitaip, kai štai dabar jų sielos visa savo esybe šaukte šaukė “Aš ir JIS“, “Aš ir JI“...
Paprastutė nepaprastai ant kūno krintanti suknelė vakaro gaivoje dar labiau gundė ir viliojo. Gvidas pasikvietė Klementiną pas save. Garbanė sutiko. O Saulės ir Laukų Vėjo dukra įsikibo į parankę ir nukulniavo pasitikti Nakties Odisėją...
Gvido namas stovėjo atokiau nuo kaimynų. Jis buvo senas. Noriai besidabinantis lipšnių medžių draugija. Sodriame namo peizaže pamažu išniro sunkios storos langinės, kvapą gniaužiantys pamišę laipteliai ir palėpė, lyg iš senų animacinių filmų.
Po minutėlės tvirtos, bet gražios Gvido rankos uždegė žvakę. Blausioje jos šviesoje paslaptinga aplinka apsigaubė svaiginančia skraiste. Kažkur ir kažkada visa tai jau buvo. Šmėkštelėjo Klementinos galvoje. Ir Gvidas apkabino ją per dailų liemenį...
Vyras lengvu stumtelėjimu truputį pravėrė langą. Ir vidun įpuolęs vėjelis ėmė jaudinančiai kutenti lūpas, veidą, krūtinę bei lengvais gūsiais koketavo su palankumo jam neslepiančia žvakės liepsna. Moteris nusimetė paprastutės suknelės petnešėles...
Gvidas tą akimirką degte degė noru įkopti į tokią svaiginančią prieš jo akis atsivėrusią viršūnę. O stačiai stangrus ir negailestingai prisirpęs Klementinos kūnas jau šaukėsi glamonių.
Ir glamonės atėjo. Po jų neskubėdamos, tačiau užtikrintu žingsniu žengė palaimos. Viena. Po kitos. Žvakės liepsna žaidė jų įkaitusiais kūnais. Ir šešėliai ant nustebusios sienos begėdiškai tvirtino viena – bent keliolika puslapių iš senosios Kama Sutros kadaise tikrai buvo išplėšti.
Tuo tarpu kitoje kambario pusėje juos visą laiką stebėjo. Aprūkęs sieninis laikrodis. Dar niekados jis per ilgą savo amžių nėra buvęs toks vikrus. Ir negailestingas. Diena bėgo į pabaigą.
Klementina anksčiau nė neįsivaizdavo, kad galima patirti kažką panašaus. Kad ekstazė, palaima ir laimė kartu gali pinti tokias ilgas kasas. Jos dieviškas kūnas lyg pametęs galvą veržėsi Gvido kūnu į dangų.
- Štai tas vyras, su kuriuo aš nugyvensiu visą savo likusį gyvenimą ,- jai pirštais liečiant naujas dangaus karalystės valdas, nejučia ištarė degančios lūpos.
Ir... dar niekada jos nebuvo tokios velniškai teisios. Saulės ir Laukų Vėjo dukters kūnas atsispyrė nuo Palaimos Viršukalnės ir šaižiu Klementinos riksmu Gvido glėbyje krito į bedugnę...
Gvidas pakilo iš meilės Guolio, nužengė prie lango ir atidarė jį kuo plačiausiai. Senomis kambario sienomis persirito išprotėjęs vėjas ir karščiausioji žvakė šioje žemėje virto pasimetusiu dūmų zigzagu.
Aprūkęs sieninis laikrodis mušė dvylika... Minutėlę plieninis Gvido kūnas sustingo. Tada atsisuko ir pilnaties aiškume jo rankose švystelėjo kruvina peilio geležtė.
- Aš myliu Tave ,- ištarė Gvidas, rūpestingai nuo Garbanės kaktos braukdamas plaukus ,- padovanojau tau dieną, dėl kurios IŠ TIKRŲJŲ gyvena kiekviena moteris ,- sušnabždėjo jis tyliai ir paliko plačiai atmerktas merginos akis, kurios taip nepakartojamai moka stovėti.