Pro saulę kalasi žibuoklės,
Ir dulkėm sklaidos žemės pilkuma.
Paminklų įtrūkiuose slepiamės –
Pavargėliai vaiduokliai...
 
Ir kryžiuku taip, kaip močiutė
Skarelėje prieš daugel metų, siuvinėjame gėles,
Sakei, kad nori jas visas pažinti,
Pradėsime nuo rūtų, nuo raktažolių, vosilkų...
Vėliau išdrįsime išsiuvinėt vijoklių slepiamą balkoną,
Rytais ten gersim kavą,
O iš rožyno būtinai
Ant kelių šoks oranžinė katė
Ir visada išgąsdins.
 
Nereikia net sakyt, turėsime medinį dvarą
(nebijom taip kalbėt
Net jei naivu, pižoniška ar banalu).
Jau apsitepę baltus rūbelius
Sode slėpynių žais išdykėliai vaikai,
Mažyčiais pagaliukais smėly
Nusipieš gyvenimą...
Mes nežinosime –
Tai bus jų paslaptis.
 
Tačiau dabar,
Dabar mes bandome įamžinti kiekvieną kadrą,
Nuo objektyvo braukiame lietaus lašus...
Bet vienąkart ranka į juos numojam,
Nebebijom būt spontaniški.
 
Verandoje ant sienų pakabinsime
Tik tai, kas iki galo nesuprantama...