Mano dienos nuobodžios, tarsi upėje valtys,
Visos tokios vienodos, lyg iš marmuro kaltos,
Vis tolygios ir tylios, lyg užgesusios viltys,
Mano dienos – tai upės ir akimirkų smiltis
Visad plukdo į vieną užutėkį mirti.

Tad, sakau, gal išmokyk mane pasiilgti,
Kad sėdėčiau prie lango įsmeigusi žvilgsnį,
Kad norėčiau sulaukt savo nerimo princo
Ir kad mano vienatvės pagaliau virstų durimis
Ir girgždėdamos vėjyje kalbintų grįžti.

Tik nebark, aš žinau, kad nemoku gyventi,
O jei moku – tik greitai ir tik vienon pusėn,
O juk žmonės vis sako, į keturias galima,
Bet tikriausiai tik tiems, kurie moka ilgėtis.

Juk tik tiems ir tik prietemoj atsimerks horizontas
Ir išverks tartum didelį graužiantį sielvartą
Tą, kurį raganauja kasvakar lyg elgetos
Prie bažnyčios šventoriaus keiksojantys Viešpatį.

Tad, prašau, tik išmokyk mane pasiilgti,
Kad galėčiau pribėgus priglusti
Ir pajust, kaip įsiręžia, dilgsi
Tavo sielos mažyčiai spygliukai.