Mažas upelis, aukštėliau bebrų patvenktas, pastojo kelią, bet žemiau, kur spoksojau, buvo vos sruvenantis, tačiau neperšokamas. Teks nusiauti batus ir perbristi. Vien pagalvojus apie ledinį vandenį tvankų vasaros rytą, darėsi linksmiau, net žaismingiau. Žinoma, laukė per naktį peralkusių uodų kraugerių debesys. Jau sustojus, jie apspito mane zirzliu šydu. Tačiau neilgai truks jų puota.
Išlindimas į plačius pievų plotus nepradžiugino, įsitikinus, kad laukia vėjo ir lietaus suvelti žolių gniutulai. Vis vien visa tai reikia įveikti, pagalvojau. Negi pasuksi atgal kaip prieš trisdešimt metų. Tada tik vieną kitą valandėlę pažvejota tebuvo ir klaidingai nuspręsta – ką čia vaikysis gal trumpam užsibuvusius upėtakius. Nors tada jie pakibę buvo visai nemenki. Jau bus ne viena vada pasikeitusi per šitiek metų. Ir mano net nė karto nepavaikyta ir nė sykio neprisiminta. Gal jų dabar tuntai laksto žemyn aukštyn upele. Cha! Ar nepradėsiu juoktis, susiriesdamas iš pasitenkinimo (iš kokio?) vienas, pakritęs vidury pievos patalų?
Kai žolių rankos vis stiebėsi aukštyn ir pradėjo pančioti ne tik kojas, bet ir raizgytis apie kaklą, ne itin maloniai glamonėti veidą, viduj susirinko visai padorus, jei taip galima išsireikšti, keiksmažodžių rinkinys. Tačiau patylėsiu, nusprendžiau. Juk į naują einu, nebuvo tų metų, yra nuostabus žodis – Meandra. Dabar gerai žinau, ką jis reiškia, taip pat galėsiu juo stebinti savo bičiulius, kai jie kamantinės po įspūdingų pasakojimų apie „milžiniškas“ upelės žuvis. Pagautas, o ypač – apie pasprukusias. Jos pačios gražiausios, kaip siektos ir nepasiektos moterys. Buvo tai smagu mąstyti, betraukinėjant, beplėšiant į mažus gabalėlius jau bejėgius žolių stiebus.
Būtina prieiti, vos ne nosimi liesti upelės vandenį ir mestelėti kuprinę ant nugalėtos žolės. Taip visada būdavo, maniau, bus ir tolimoj ateity. Vandens įvertinimas it ištęsta banga vilnijo kūnu, dar labiau stangrindama ir taip įsitempusį, bet jau grįžtantį į gerai per tiek metų pažįstamą. Pasigaus ramybė, tuoj, užsimiršimas, išnyks už nugaros dūminis gyvenimas, tuoj mane pasiims pati nuostabiausia moteris – Meandra. Ar reikėjo tiek metų laukti? Gal.
Muselinės šniūras, patiestas ant vasarinio skaidrumo vandens, man kaip atsiveriančios gamtos durys, o pro jas srautu atlekiantys, paslaptingai pasislėpę, tačiau iki išprotėjimo pažinimo trokštami garsai ir vaizdai.
Kaip visada prie mažiau pažįstamo vandens pasaitėlio gale puikavosi muselė „Black Zulu“. Ji kaip pavyzdingas policininkas patikrindavo upelės užkaborius, nepalikdama menkiausio šanso pasprukti jokiai žuvelei, neparagavusiai juodos apgaulės su įmantria begėdiškai raudona uodegėle.
Polaroid akiniais pastiprintas žiūrėjimas kiaurai per vandenį nežadėjo nieko gero. Galvoj ėmė rastis abejonės, matant nors ir skaidrų vandenį, bet tuščią, be šmirinėjančios gyvybės. Jokio mailiaus. Ir tuoj užplūdo mintys, pritvinkusios elektrikų. Jie, tik jie, taip iššluoja, palikdami vien nors ir krištolinį, bet tik vandenį. Valandą mėtymo keitė antra, o rezultato jokio, net kokio susidomėjimo. Gal laikas keisti muselę? Tačiau zulu yra zulu, gerai žinojau. Jis turi prakalbinti užsispyrėlę.
Kai šniūro svaidymas ima virsti į kastingą, visada pražiopsai kibimą, nors ir negalima pavadinti taip, nes žuvis, puskilinė meknė, tik sekė, matyt, pati stebėdamasi užklydėliu zulu iki jo pakilimo į orą. Tad jai belieka apsisukus nuplaukti atgal, iš kur nepatingėjo išlįsti. Tai ir buvo pirma mįslė, būtina įminti, kitaip liksiu be kibimų. Kur jos slėptuvė? Krantai aukšti, juos dengia nusvirusios ilgastiebės žolės, švelniai kutendamos tykų vandens paviršių, šiek tiek pridengdamos upelės gylį. Na, čia jau daug mokslo nereikia, kad suvoktum, kur tėkštelėti primirkusią muselę. Gan greit ji ten atsiranda, jau pati, lyg susijaudinusi mokinukė prieš egzaminą, labai teisingai su srovele plaukdama, net baksteli į išsikišusį žolės stiebelį. Nuo jo nuvilnijusią menką bangelę lyg vėluojantis keleivis pasiveja virstanti stora kaip ranka banga, papuošta balkšva žuvies burna; ji pasigardžiuodama užsičiaupia, paslėpdama muselę. Besigrožėdamas sudelsiu, tačiau žuviai nespėjus išspjauti, kablys įsikerta, na ir prasideda tai, dėl ko čia ir atsibastai. Meknė gal ta pati, gal ne, žvakiuoja tviskėdama žalvariniais šonais ir purpuriniais pelekais. Pabuvojusi ir atvėsindama mano delną, nusliuogė atgal, nusprendusi niekada daugiau nepasirašyti ant kažkokio sintetinio vikšro.
Pradžia yra ir kelios valandos, jau pamirštos, tarsi jų ir nebuvo, o dabar nuo seklesnės susiaurėjusios vagos artėjau prie gilaus išplatėjimo. Galimas dalykas, kad neprabrisiu, teks ropštis, vargingai, stačiu krantu, juo paėjus kelis metrus vėl bristi ir eiti tolyn, tolyn, kur turėjo prasidėti jau meandrinis upelis.
Kažkokia užuomazga ir vyko, nes atsidūriau vandeny iki pažastų, bet nusprendžiau, kad dar ne tas, dar bus įdomiau, kai jau tvirtai galėsiu pasakyti: labas, Meandra. Įveiktas duburiukas pasiliko kruopščiai pažvejotas, sukeldamas kiek linksmesnes mintis apie vietinį aštriadantį valytoją, nepamirštantį sanitaro pareigų. Dar pagalvojau, gal jis nepersistengė savo uolumu, dar paliko, liūdnai neištuštindamas ir bėgliu apsimetęs, netorpedavo prie sekančio išplatėjimo. Na, jei pats įspūdingų matmenų, tai per ilgas užsibuvimas prives prie dietos. Dugnas smėlėtas, mažai jame įstrigusių pagalių su aplipusiais medvežiais ar mini kriauklėmis. O tas vos nepermatomas mailius ir didelio apetito nekėlė. Tačiau jis galėjo dominti kitą žuvį. Dėl kurios aš ir atėjau, paskendęs praeityje, kai muselinė tik rezgėsi galvoje, dar neužvaldydama beveik visų minčių.
Taip prasidėjo upėtakinis ruožas, jis liko nepamirštas, metai mano smegenyse nieko nepakeitė, tikėkimės, ko nepasakysi apie upelės vagą. Atbėgęs miškas buvo praretėjęs kaip plaukai ant mano galvos. Gan liūdnas su sustabarėjusiais juodalksniais, tarp jų, nors ir pagyvindami, bet labiau maišydavosi perlinkę beržai, kai kur nesivaržydami apžergę upelę, įvairindami jos veidą. Man tai patiko, nes pagaliau bus sudėtingiau užmesti ir pravesti vis dar nepakeistą zulu. Jau pirmas metimas, nors ir nenuskraidino muselės iki gilumos, užtat tėkštelėjo ant seklumos prie susirietusio tarsi nuodėgulio pagalio. Tamsianugarė žuvis, ko nepavadinsi mekne ar šapalu, žaibu stvėrė muselę. Sureaguota akimirksniu ir margis kaip pablūdęs lakstė jam, virtuozui, neišsitenkančiam upelyje. Mano širdis šokinėjo ne ką mažiau už upėtakį. Kaip nebus smagu, kai po tiek metų pagauni taškasnukį museline meškere. Kas begalėjo būti nuostabiau!
Paleista žuvis neskubėdama nuvinguriavo, prigesindama savo temperamentą, tarytum čia ne ji buvo pagauta, o man pasivaideno. Tačiau drebantis kūnas mano entuziazmą tik kurstė, stiprino, kad vos nepalikau kuprinės, belėkdamas į priekį ir žinodamas, kad laukia kiti upėtakiai. Ir dar žinojau, labai gerai žinojau ir nuo to žinojimo buvo galima vos neišprotėti. Kiek jo ten lieka, kai tu ir upė, tu ir upėtakis, tu ir vanduo, tu ir giluma kaip taikinys. Iš jos kaip dvigubas, tarsi tuo pasunkėjęs, prisiartino it šapalas ir apžiojo muselę. Aišku, kirtau, įsitikinęs, kad tuoj galynėsiuos su rimtu storasprandžiu. Pamatęs, atrodo, taškams nebėra vietos, vario spalvos suriestą kūną, jau puldamas prieš srovę, žinojau pakabinęs įspūdingą pusmetrinį upėtakį. Ir kaip jis atsikabino, nelabai pajutęs, kas čia atsitiko. Pasitraukė arčiau dugno link krante nuslydusio molio gabalo. Nesislėpė po juo. Šansas, kad dar ims, tačiau kol susigrabaliojau, žuvis dingo. Bet man buvo aišku kur. Jis grįžo. Ten, kur gilu ir siaura, ant vandens tako. Ant jo dar sykį nutūps, jau ne zulu. Kažkaip, nežinia kieno pakurstytas, gal tai padarė pastebėtas vabzdys ant palinkusios žolės prie pat vandens, tačiau buvo apsispręsta pririšti cinamono spalvos vabalą. Tada net nepagalvojau, jog jis vėliau taps vos ne vieninteliu dirbtiniu masalu, viliojantis žuvis meandrynuose.
Margis dar sykį atakavo muselę, tačiau net nepalietęs, tarsi susigėdęs, kad vėl apsikvailino ant tos pačios apgaulės, kuo giliau nėrė po molio luitu. Dabar jau bus sudėtingiau, pamaniau. Išgąsdintas upėtakis gali rymoti ir kelias dienas, kol vėl kuom susidomės. Viltis niekada žvejo nepalieka, gal pabandom, skaidri kaip vanduo mintis, bet ne taip įžūliai, masalą reikia pakeisti, ir skubiai pririštas žalsvaplunksnis „bugeris“, primenantis graužavirbą, kiek pagrimzdęs, gan lėtai artėjo prie manęs. Ir vėl, lėtai kaip kokia eilinė karpinė žuvis, sekė iš paskos upėtakis, vos už galiuko pastvėręs, mestelėjęs dingo po ta pačia slėptuve jau negrįžtamai. Tai viskas. Šiandienai. Laikas krantan, ant žolės, ramintis, ką nors sukramtyti. Maistas reikalingas ne tik žuvims.
Už nugaros liko upelės trys atkarpos su gyvenančiais margiais. Kažin, dar ar bebus, ar jau aš pačioje Meandros širdyje. Šiaip tai stovėjau metriniame upelio susiaurėjime, smagi srovelė vinguriavo tarp bridkelnių, žolių kaspinai plaikstėsi išilgai pakrantės, tarp jų siauruose koridoriuose šmirinėjo nedideli šapaliukai. Jie, kai kada verpetuodami vandens paviršių, maitinosi mažomis išskridusiomis apsiuvomis. Prieš akis atsivėręs platus duburys masino kuo greičiau užmesti, tačiau neskubėjau, ką tik vieną buvau iščiupinėjęs kaip kišenes, pametęs piniginę. O jei ir šis bus tuščias. Suvokiau, kad susidūriau su kol kas man nesuprantama upelės atkarpa. Vanduo joje vos tekėjo, atrodė, tyso stumiama masės iš viršaus. Gyliai virš galvos, prabridau, tik palei pakraštį. Mėčiau. Daug. Jokio kibimo, nors jutau, kad žuvies čia yra ir nemenka, tačiau ją gelbėjo lėtas masalo pravedimas. Tiesiog įsivaizdavau, kaip priskendusį vabalą sekė kilograminis šapalas ar meknė. Paliesdami savo storomis lūpomis, bandydami galutiniam įsitikinimui, kad tai apgaulė, ir išdidžiai apsisukdami, nepagauti nusėsdavo ant dugno, kuriuo kaip nevykę kariai mediniais šarvais ropinėjo nenuilstantys medvežiai. Juos, nors skrandžio nemėgstamus, be vargo galėjo tiesiog susiurbti. Geriau kažką panašaus, bet be šarvų, kad ir apsinuoginusias laumžirgio lervas, skubančias meldų stiebais iki vandens paviršiaus, kur tuoj saulė jas išdžiovins, paruošdama skrydžiui. O tada paskui vaikytis, šokinėjant ir gaudant ore žaliasparnius ar mėlynsparnius, jau alinantis darbas. Tačiau sportiškas.
Braidymas klampiu, smėlėtu dugnu, kuris beveik kaip dumblas siurbdavo nuo vandens apsunkusius batus, alino, kūnas prašėsi krantan, ant suktasluoksnės žolės. Jau ne sėdėjau, o veidą įmurdęs į smaragdinius stiebus ilsėjausi gulėdamas, bet tyrinėdamas prie nosies pakibusius į agurkus panašius dygliuotas nedidukes burbuoles. Kas tai, jau klausiau savęs? Atsakymą sužinosiu vėliau, tačiau dabar kažkodėl norėjau nors vieną sukramtyti. Jaučiau, kaip žalios sultys gaivina it agrastai ar agurkai, ar kiviai. Gerai, kad nepabandęs spoksojau į pertrėkštą, ištraukinėdamas juodas sėklas. Daugiau nieko. Tačiau užteko vien žiūrėjimo.
Žiūrėjime kažkas buvo. Tas kažkas laikėsi kiekvienąkart lankantis prie upelės, tačiau aš nesuvokiau. Net ir dabar, rašydamas šiuos žodžius, negaliu paaiškinti jausmo. Nors praėjo jau pusmetis.
Geriau bristi, mėtyti, muselinės šniūras virve draikėsi vandens paviršiumi, tai toliau nuo manęs, tai arčiau. Buvo smagu. Pradėjau atsigauti. Kažkas pasitraukė, aš jau vėl žūklėje. Ėmiau priprasti prie lėtos upelės tėkmės, žymiai atidžiau tyrinėjau, kas vyksta arti muselės. Maži šapaliukai tarsi mėnesį neėdę be gailesčio atakuodami nusitempdavo dalelę vabalo. Jis po truputį mažėjo, virsdamas srovės nugludintu akmenuku. Aišku, vargu kas ir bečiups tokį nusususį. Reikia greičiau keisti, kutinau save. Na, nesinori ir tiek. Tegu kramto, jei jiems taip skanu, vis vien nekertu, nežaloju, turi jiems kada atsibosti, juk tai puikūs linksmintojai.
Žinant gilumos tylėjimą, kantrybės prakalbintą.
Susivėlinau nepastebėdamas, kai sušneko Meandra. Kaip iliuzionisto pakerėtas, spiginau į muselę sekančias žuvis. Kilogramines. Ar daugiau. Tačiau jos nekibo, plaukė tarytum sėlindamos šalia vabalo, gal per kelis centimetrus. Dabar jau keikiau save, kad nepakeičiau, gal būtų čiupusi, bent viena. Tai kartojosi keletą kartą, kol, matyt, žuvims pabodo ir jos nebesirodė. O aš likau visas pasinėręs adrenaline. Akyse kaip neono šviesos tviskėjo raidės. Žodžių prasmė buvo aiški, bet negalėjau ar nenorėjau patikėti. Ir tiek. Man buvo ir taip gera. Panašiai kaip spoksant į tuos „laukinius“ agurkus.
Meandros žuvys. Gražu, net simpatiška, šyptelėjau, kiek aprimęs. Turi nors vieną pagauti. Kitaip pasiliksi čia iki pergalės. Negrįši namo, kas ten, ten nėra, nieko ten nėra. Va tokios, gal kiek ir nesveikos mintys, tačiau jos tada turėjo prasmę. Žinojau, kad jau liksiu nakvoti. Vienas, ne, šalia Meandros, šalia draugės. Visada yra pasirinkimas. Mano buvo būtent paliesti meandrinę žuvį. Ir tada užteks visko iki soties. Ar tikrai?
Pasirinkau, bet kokią muselę joms pasiūlyti iš dėžutės, kuri puikavosi atsivėrusi kaip nuodėminga, kaltę pripažindama, pagelbėti negalėdama. Pirštai čiupinėjo, žinoma, ugninius cinamono spalvos vabalus. Bet juk ką tik juos ignoravo! Tačiau šie neapipešioti, pilni plunksnų ir siūlų, vandens nepaliesti. Greičiau.
Praėjo kiek laiko, gal jos apsiramino. Ugninė apgaulė, vos pagrimzdusi ir retsykiais pasivartydama, apsunkusi, lėta eiga, masino pakrantės gilumos žuvis. Būna taip, kai pats itin susikaupęs, bet vis vien, gal jos žino, bet atranda akimirką, būtent per ją ir paima, o tu pastebi, tik trūkčiojantį valą. Kerti jau ir net susigėdęs, suspėjęs save išvadinti žiopliu, bet žuvis pasikerta, tai ne krokodilas, bet ir ne šapaliukas. Vartosi keistai, tačiau vis arčiau ir arčiau mano rankos. Ji pasiruošusi, kaip niekada žinanti, jog tai vienintelis kartas. Turiu nutverti. Padariau be priekaištų. Laimikis spurdėjo, kažkodėl džiaugsmo nesuteikdamas. Gal kad vaizdas ne koks, nes prie galvos, beveik nebuvo žvynų. Kruvina nugara buvo net atstumianti. Va tau ir meandrinė žuvis. Tikrai tokios nesitikėjau. Tačiau tiek to, buvo aišku, jog tai aštriadantės darbas. Man parūpo visai kas kita. Ką aš pagavau!? Šapalas, meknė, monstrinis strepetys? Gal žiobris, salatis? Buvau pasimetęs, žinantis tik, kad ji negrįš vandenin. Pora smūgiu mini buože ir žuvis sustingo. Dabar atidžiau ją tyrinėjau. Atrodė, kad visa karpinė šeima viename. Man labiau patiko, kai mintyse pajuokavau sugavęs strepetį, išlikusį po paskutinio ledynmečio... Na, galbūt, tarp tų „laukinių“ agurkų ir gali prisigalvoti. Nieko nuostabaus dabar žinant, kas per augalas mane sudomino. Durnaropė. Amerikos indėnai žinojo, ką su ja daryti. Na, aš ne indėnas. Tegu tai lieka kitam kartui, pasismaginau, minties neištrindamas. Ji mane džiugino, kaip ir žodis Meandra. Kai tik ji švysteli galvoje, darausi geresnis, lyg būtų prieš ką, lyg mane patį kažkas tyrinėjo. Šis suvokimas neglumino. Dar labiau – to ir norėjosi. Supratau užsimezgus ryšiui, ši upelė, kurios vieną gyvybę atėmiau, gal ir paskubėdamas, turės atskleisti paslaptį. Nes atsakymo nėra nei auksiniuose meknės žvynuose, nei šapalo stambume, nei balzganai rausvuose strepečio pelekuose, nei žemyn nukarusioje žiobrio ar skersnukio burnoje, nei plačioje plieninėje salačio uodegoje. Pasverta žuvis svėrė iki kilogramo ir kelių šimtų gramų. Nieko nuostabaus, jei tiksliai žinotum, ką sugavai.
Įspūdingu upelės slėniu, nuo vos ne keturiasdešimt penkių laipsnių kampo skardžiu artinosi žmogus. Spėjau pagalvoti: tai atsakymas, tai išeitis. Tačiau tuoj nuvijau, kad dar labiau nesusipainiočiau. Pradėjau spėlioti, kai įžiūrėjau, kas jo rankose. Buvau giliai įsitikinęs, kad išvysiu prieštvaninį meškerykotį su nė kiek šiuolaikiškesne rite. Toliau minčių neskubinau, ir taip šiandien per daug galvojimo. Jis vis vien prieis prie manęs. Kito kelio per pievų žolių džiungles nebuvo. Tą aš mačiau ne sykį, kai teko ropštis iš vandens, ir nepastebėti nuo kažkokių laikų išlikusias traktoriaus provėžas buvo neįmanoma. Jas taipogi laikas baigė nugalėti uždengdamas žolynais.
Taip taip, jis turėjo būti senolis, žilagalvis, kitas detales pamatysiu vėliau, o dabar kažkodėl galvojau apie pūpsančią gal nuo cigarečių pakelio kišenę. Ir dar pamąsčiau, jog indėnai džiovintas durnaropes grūsdavo į savo ilgas pypkes. Čia ir yra durnaropių iki valios. Ką turi bendro: durnaropės, Meandra ir žilagalvis žvejys? Tarsi mano galvoje nebuvo žilų plaukų. Vis vien keista diena.
Pamatęs mane gal kiek ir nustebo, bet labiau turbūt nuo mano ekipiruotės. Turėjau atrodyti įspūdingai, tarsi įsivėlęs ar net gi susiliejęs viksvose. Jo apranga buvo tarsi atsinešta iš tolyn nuo gyvenvietės pabėgusios sodybos, kasdieniškai įprasta, vienoda ir niekuo neišsiskirianti. Nebent pajuokauti – it vienkiemio manekeno.
Šiaip jau, manau, žingsniavo, tiksliau, brovėsi traukydamas žoles žemaitis, kurio kalba man nebuvo problema. Svarbiausia, kad jis norėtų šnekėti, kad nepraeitų pro šalį tarsi nepamatęs. Vyliausi, kad jis pirmas pradės. Artėjant suvokiau, kad ne, tad pasilabinimas sustabdė. Nepasididžiavo.
– Nu ir kun nutvėrei? – visas veidas tarytum grožėjosi klausimu. Nepėsčias, supratau, nors ir kaimo žmogus. Iškart norėjau tiesiog pulti daugiau klausimu negu atsakymu, ką aš pagavau? Tačiau veidas, jis nebuvo senas, kaip maniau. Veidas kaip pašaipus dūris smigtelėjo su visais klausimais ir atsakymais. Jis žino. Jam nereikia atsakymo. Jaučiau, kad tuoj nueis, tuoj, taip ir liksiu paslaptyje.
– Žuvį, – išlemenau.
– Nu tep. Kun daugiau? Ne bobą juk? – nusijuokė, bet dantų nespėjau pamatyti, vildamas, kad jų mažai belikę ir tie patys parudavę nuo intensyvaus rūkymo. Ir dar pagalvojau, tiesiog nusprendžiau: jis augina tabaką, ten prie savo trobos, o durnaropes renka prie upelės. Atėjęs čia, rūko ir šnekasi su Meandra. Kaip indėnas. Va taip, todėl jis toks gudrus ir nepasiekiamas. Tad traukis, leisk praeiti, netrukdyk, tau dar daug laiko reikės čia praleisti, kol suvoksi, kas čia vyksta. Dar anksti, dar jis tau nieko nepaaiškins, ne be reikalo tu norėjai pakramtyti tų „agurkų“.
 Ne boba. Užtat Meandrą, – vis vien paminėjau. Tegu. Jis negali žinoti, ką tas žodis reiškia. Jis gi neturi interneto ar kokio žodyno.
Veidas keitėsi, nežinojau, ar tai į gerą, ar į blogą. Paprasčiausiai jis lyg tolo, traukėsi kažkaip mažėdamas, kad net pamaniau, jis tuoj su visai išnyks kaip koks miražas ar mano vaizduotės padarinys.
Œ– Ne vėsi pagaun. Tavei pasisekė.
Džiaugtis man, liūdėti, pykti ar niekad daugiau čia neatvykti. Atrodė, kad aš iš jo kažką atėmiau, kad tas kažkas ir yra mano spoksojimas į žalias dygliuotas mažas burbuoles. Kas man buvo? – pasakyk, nenueik, išprotėsiu aš su tuo klausimu dūminiame mieste. Norėjau jam išrėkti į akis, ne, į tą jau ne tolstantį, o beveik bėgantį veidą. Ir pavijimui pasišaipyti iš sukrypusio meškerykočio ir vos ne kerpėmis aplipusios ritės.
Dabar stovėjau, nuleidęs akis, nenorėjau matyt tarp viksvų nykstančios nugaros. Norėjau atsakymo, nes jaučiausi turbūt kaip ir jis. Lyg apvogtas. Juk ką tik buvau kažką nuostabaus atradęs ir vos neparsitempęs namo, ir neparodęs tiems, kuom jie vis tiek nepatikės. Kas jiems Meandra?
P.S. „Meandra – kilpos pavidalo upės vingis. Meandros būdingos lygumų upėms. Paviršinės srovės ardo statų įgaubtąjį upės krantą, o priedugninės neša nuosėdas prie lėkšto išgaubtojo kranto. Kai susidaro didelė kilpa, siauriausioje jos vietoje upė dažnai pragraužia tiesesnį kelią, palikdama senvagę.“