Tikriausia dar meni, kai tau kalbėjau,
Kokia graži tėvynė Lietuva,
Kaip sodriai žydi jos darželiuos gėlės,
Ir žėri deimantais ryte rasa.
 
Kaip dega auksu šlaituose Nevėžio
Šalnos pakąsti šlamantys klevai,
O gervės klykia dangui rudenėjant –
Sugrįšime gimtinėn būtinai!
 
Sakai, kad laikas nebe tas, kad šėmas dūmas
Nusėdo pievose ant vystančių žiedų,
Kad plaukia upėmis vanduo negyvas, rudas,
Pakrančių gelsvas smėlis užneštas dumblu.
 
Ir gervės nebegrįžta, gimtinė nebešaukia...
Kaipgi jai šaukti mirusių kalba!?
Neliko tėvų kryžiaus prie ąžuolo palaukėj,
Parduota žemė tapo svetima.
 
Klausi kodėl, kas kaltas, kas palaužė
Lietuvio dvasią, buvusią kadais?
Juk buvo išdidi, kada net tankai šliaužė
Jaunystėj savo, Sąjūdžio laikais!
 
Palūžo... Galbūt tada, kai tiesą melu keitė
Klusnūs baudžiauninkai su mantijom juodom,
O nuodėmę, godumą norma laikė
Politikos rėksniai su rankom nešvariom.
 
Palūžo... Euro skambėjimo melodijos apakinti,
Dar ir liga — parduoti — parsiduot,
Tada sutikdavo net paslaptį nutekinti
Ir sąžinę supurvinti, save išduot.
 
Tik neskaityk to meto laikraščių — nereikia,
Tautos garbės nerasi, ten nėra,
Vien piešė naktį, atvertą žaizdą klaikią,
Maišydami dorybę su smala.
 
Ir Seimo stenogramų nevartyk, širdies neaitrink,
Mylėt eilinį žmogų buvo negražu.
Jei kas ir prisimindavo galbūt per klaidą,
Tai tik „pilkos minios“ ar „runkelio“ vardu.
 
.........................................................
 
Gal bus kitaip, duok Dieve, kad taip būtų,
Kad prasibustų referendume tauta,
Kad melui ir vilionėm lietuvis nepaklustų,
Kiekviena žemės pėda paliktų jam šventa.