No quiero ser que escrito en mi poema,
Pero me parece que ya soy*.
Netapo šviesu, kas buvo sutemę,
Ilgesys neištirpo ryto rasoj.

Visos pamestos vaivorykštės sušalo,
Nesurastos pavirto akmenim.
Kiekvienam sutiktam atidaviau dalį,
Bet nė viena dalis netapo manim.

Žiūriu į ugnim liepsnojančius miražus,
Kurie paklysta tarp miškų ir pelkių.
Buvo laimingi metai, norai buvo gražūs,
Bet dabar matau tuštumą užsimerkus.

Kaip kraujas vandeny, ištryškęs iš degančio laivo*,
Raudonas atslenka mėnulis.
Tas debesuotas dangus virš manęs neišsiblaivo,
Aš skaičiuoju ašaras atsigulus.

Kaip atskirti nuo minčių sielos badą,
Jeigu jis gąsdina ledu?
No quiero ser aquella, que no ama nada*.
Kas gimė vienu, iš to niekad nebus du.


*Nenoriu būti tuo, kas parašyta mano eilėrašty, bet man atrodo, kad jau esu (isp.)
*Žr. W. Turnerio paveikslus.
*Nenoriu būti ta, kuri nemyli nieko (isp.)