2013. 12. 04. 
Nubudau, nes kažkas stipriai trinktelėjo, rodos pajutau, kaip tas trinktelėjimas nuvibravo sienomis, ataidėjo iš laiptinės ir vėl viskas nutilo, nei balsų, nei žingsnių. Jei taip mano namuose kaime, kelčiausi ir eičiau pažiūrėti, o mieste išmokau būti kurčia, nes niekas, kas vyksta name, manęs neliečia. Galiu ligi gerų priešpiečių vaikščioti su chalatu, visą dieną neplauti indų, neliko ir iš pradžių taip varginusio jausmo, kad iš gatvės esu matoma kaip ekrane – įsitikinau, kad niekam iš einančių gatve miestiečių nė tokia mintis nekyla dairytis į trečio aukšto langus. Tai tik pirmą žiemą čia žiemojant bet kam sušnekus koridoriuje suklusdavau ir laukdavau suskambančio mano durų skambučio ar net pasukdavau durų link įsileisti atėjusius, ir kiekvieną kartą nusmelkdavo negera mintis – ne, ne pas mane atėjo, aš niekam nebereikalinga. Namas svetimas ir aš svetima jam, jis gal nė nežino mane esant – tyliai kaip vaiduoklis išeinu į parduotuvę ar šiaip pasivaikščioti, tyliai pareinu, dažniausiai nieko nesutikdama, o jei ir pasitaiko kas, žmonės nesisveikina ir nepažiūri į akis. Būna, kad palaiko laukujas duris, kol išsivesiu vaikštynę, bet vis tiek nepažiūri ir neatsako į mano ačiū. Keistuolių teatras.
O aš kaip seklys Morka stebiu, klausausi, uodžiu ir jau žinau daug namo paslapčių. Štai pernai žiemą keletą kartų už vienų pirmo aukšto durų girdėjau barantis – iki spigaus pakylantis isteriškas jaunas moters balsas kažką įrodinėdavo, o jam pritilus pasigirsdavo irzlus, pašiepiantis boso dudenimas, vėl ir vėl pertraukiamas spigaus moteriško falceto. Vis pagalvodavau – kiek jie šitaip tvers? Šį rudenį už tų durų tyla, pastebėjau išeinančią  moterį, vieną, labai gražią, bet liūdną. O gal tai tik man taip pasirodė? Mano fantazija laki.
Retkarčiais kažkuriame iš viršutinių aukštų loja šuo. Bosu. Linksmai – matyt su juo žaidžiama. Ir aš šypsausi. Spėju, kad tai tas beveik baltas vilkšunis, kurį pasivaikščioti išveda jaunas vyras. Puikus padaras – taurus, išmintingas, draugiškas. Šuo, ne vyras. O gal ir vyras, bet iš kur man žinoti, jei niekada nepažvelgė į akis? Šuo pažvelgė ir man pasirodė, kad nusišypsojo.
Turi mano namas ir žiogelį muzikantą – vakarais iš viršaus ataidi fortepijono garsai, kartoja, kartoja tą patį, pratimai darosi vis sudėtingesni ir man būna  labai džiugu, kai muzikantui sekasi. Tai greičiausiai ta plonakojė amžinai skubanti mergaičiukė, per tas tris žiemas, kiek čia gyvenu, gerokai ūgtelėjusi; matau ją išeinančią su smuikele. Tik kodėl niekada negirdžiu smuiko garsų? Gal muzikantai du, o smuikininkė gyvena per aukštai, kad girdėčiau? Sušnipinėjau keliantis liftu – septintam aukšte.
Už mano kambario sienos valandas skaičiuoja gegutė ir man labai smalsu būtų pamatyti jos namelius – laikrodį, įsivaizduoju tokį senovinį, bet juk čia ne kaimas, nepasibelsi ir neįsiprašysi į svečius, juolab kad niekada iki šios dienos nebuvau pastebėjusi to gretimo buto gyventojų, tik kartais eidama pro šalį pajusdavau šutinamų raugintų kopūstų kvapą. O štai vakar man rakinant duris iš to  gretimo buto išėjo mano amžiaus moteris, nudžiugo mane pamačiusi, užkalbino – kaip gerai būtų turėti savo kartos draugę, bent į bažnyčią drauge nueitume... Nepuoliau aiškinti, kad bažnyčioj lankausi nebent pasiklausyti muzikos, o ji ir nelaukė mano atsakymo, paklausė, ar seniai jau čia gyvenu, ir neteko žado, kai pasakiau, kad trečia žiema:
– Trečia žiema... – nutęsė ir mielam veide išsiliejo didžiulė nuostaba, – Ir nesusitikom!
Deja, mūsų pokalbis tuo ir baigėsi, pas ją kažkas atėjo. Dar atsigrįžo su ta pačia nuostaba veide, lydėdama svečią į vidų. Kažin, po kelerių metų dabar susitiksim? Tikiu, susitiksim.
Mano namas. Jau galiu taip sakyti, jau šį rudenį, važiuojant per Lietuvą į Vilnių žiemoti, nebecypė dūšia „nenoriu, nenoriu“ ir netgi pajutau, kad pasilgau to namo, savo narvelio ir, netgi keista, tų beveik vienodų vaizdų per abu langus – ne miškingų Vilniaus kalvelių šlaitų, Neries vingio ar miesto panoramos, o kaip dvyniai vienodų Šiaurės miestelio kareivinių pastatų ir nuolat besikeičiančios automobilių knibždėlynės gatvėse ir kiemuose. Vienam iš tų pastatų įsikūrusi darbo birža, čia lankosi daugybė žmonių ir aš, su knyga sėdėdama prie lango, kol ilsinu nuo skaitymo akis, stebiu juos pro žaliuzes ir vaizduotėj kuriu jų gyvenimų istorijas. Man tai labai patinka – pačiai nematomai stebėti  gyvenimą.
Kartais žmonės guodžiasi praradę namus. Benamiai. Kokia aš turtinga – turiu du namus, tokius skirtingus ir tokius mielus.