Kai išbandymai seka
Ką gi tada tau daryti?
Ar išsukti iš tako,
Karčią piliulę praryti?

Ar įšokti į ugnį,
Ir viltis — sparnai nenudegs,
Kol pilnai — ligi dugno —
Lemtis, nelaboji, išseks?

Gal įsliuogti į medi
Ir virsti maža lakštute?
O pavasariui degant
Giesmėse išgiedoti Ją?

Ji praslysta tarp pirštų,
Nes gyvena tiktai širdy.
Ir net vilčiai numirštant
Vis tiek Ją, tiktai Ją girdi,

Šnabždančią tavo dvasiai
Paslaptingos kalbos žodžius.
Eik — kol eini dar —  drąsiai,
Ašaros pačios išdžius.