Kaip lengvai gyvenimą nupučia vėjai,                                
nuplukdo upės vandenys drumzlini —                               
ką ateinant delnuos paliko — kelyje                                      
atima  ir pasitinka niūrus ruduo.                                        
 
Mes einam keliais, nuklotais svajonėmis,                    
o spindinčios akys regi tolius skaidrius,                       
dovanota meilė virsta į akmenį, ir                                    
laikas neša palikdamas minčių vingius.                          
 
Blaškomės ieškodami savojo kelio,                                  
o širdis nerimsta tarsi paukštis narve,                                
pasigendame vilties lašelio mažo,                                  
žemė laiko glėbyje nepaleisdama.                                    
 
Mūsų gyvenimai — netvirtos sūpynės:                                  
čia kyla ar girgždančiai leidžias žemyn,                                
minčių su vėju lenktynės nelygios —                                
taip ir supamės, kol krentam neviltin.
 
Žvilgsniais lydim nutolstančius debesis —                  
melsvi toliai — kūnui ir sielai gaiva,                       
kodėl nepasigendam pilkosios žemės —                
mes su ja tarsi dvyniai suaugę — ji čia.