Apkabink dar stipriau, kad net kvapą užspaustų,
daužytųs beprotė širdis smilkiniuos
ir laikyk, kol iš šalčio rakinančio gniaužtų
ledonešiu veršis jausmai. Ar paguos

pažadų kaspinai plaukuose įsivėlę,
kai viskas tik veidrodžių melas kreivų?
Bet kalbėk, nenustok, gal akimirkai gėlą
verpetas įtrauks į bedugnę, o tu

nepaleisk, dar prašau, spausk tvirčiau apkabinęs -
svajonių tuščių netvarus lidinys.
Dėl tavęs apsimesiu, kad ne paskutinis
nusėdęs ant lūpų ugnim bučinys.