Pasakyki sudie, o klastingas likime...
lai minučių klavyrą tavo pirštai palies.
Mes vis tiek tebenešim laimės liepsną lyg skydą,
kol išsekę parkrisim, ir liepsna ta išblės.
Lai gyvenimo vėjuos nesurasim ramybės,
te dvasia ir jausmai netviskės kaip anksčiau,
bet per kančią užgimęs gėrio grūdas dar gyvas 
ir jausmų labirintuose auksu sublizga jau.
Kartais šliaužti net tenka —
už tai lenktis likimui?
Vėl maištaujančią širdį teks raminti — deja...
Bet geriau, kai siela nepažįsta tuštybės,
o gerumo ugnis nuolat dega joje...