Šiurkšti naktis ir laikas, kai negrįžta
Į žodį raidės, laikrodžiai sapnuoja
Vėlyvą rudenį, kai neišmokus švisti
Diena vis glaustos sutemai  į kojas.

Ir kerpa dangų, sielos durys aklos,
Kimus beldimas į bežvaigždį langą,
Bereikia tiktai tiek, kad neužtektų,
Kad neskaudėtų, kai į sielą tranko

Daugybė skersvėjų, kai maišos raidės,
Vėlyvi paukščiai juodą  dangų gelia,
Ir šitaip noris niekad nepareiti,
Vėl pameluot, kad neberadom kelio,

Kad tuščia sieloj, kad išėjo Dievas
Į kitą dangų išmaldos prašyti...
Vėlyvas laikas atmintį nužievina
Ligi lemties. Ir vėl šauki, kad lytų.